Vėl kieme kažkas tai puksi.
Sese, ar ilgai užtruksi ?
Man jau darosi baisu,
Kas ten juda po medžiu?

Na, gerai, pati prieisiu
Ir šią paslaptį atskleisiu.

Vis artyn, artyn slenku,
Seka baimė, bet smalsu...
Kaip jūs manot, kas tenai ?
O gi, adatų kalnai!

Du mažiukai ir nebaisūs
Na, o trečias – visas maišas

Adatų – tikra gausybė,
Ir nežmoniška smailybė ...
O dar kruta, o dar tvinksi,
Nei prieisi nei paimsi.

Tai užuomarša mama
Laiko adatas kieme.

Subedžiojo jas lyg ietis,
Negaliu ramiai ilsėtis.
Man jau aišku ko  jos pyksta -
Paliktoms - ragiukai dygsta.

Tik staiga – kelmelis vykst,
Iš po jo noselė – blykst

Ir akytės dvi lyg sagos
Taikosi kur įsisegus
Kamuoliukuose radau,
Kojeles, na nieko sau...

Ant lentelės drebulinės
Stebuklingos adatinės.