Akis jau griaužia miego dulkės –
Paralyžiuotos akys valgo tamsią naktį.
Burnoj dar tirpsta vakarykštis alkis,
Nutirpusios rankos užgesina šaltą dagtį.

Tada jau tylą griauna akmeniniai vėjo gūsiai,
Stiklas braška lyg cukrinis sniegas.
Tolumoj berželis rūsčiai atsidūsta –
Liko jis nemiegantis tik vienas?..

Kvailos mintys braunasi į užgesusią žvakidę –
Beldžias į duris Morfėjus?!
Pirštai ieško rakto pasiklydę...
Surakintas kūnas laukia Eliziejaus.

Ties horizontu slysta jaunaties delnai –
Skina jurginus ir merkia į gėlėtą jūrą.