Naktis. Sėdėdamas prie savo darbo stalo ir nieko neveikdamas dažniausiai skaičiuoju kitoje upės pusėje stovinčio namo langus. Langus, pro kuriuos dar sklinda šviesa. Įprastą darbo dieną skaičiavimams paprastai neužtenka abiejų rankos pirštų, bet šiandien, penktadienį, jų matau tik keturis. A, štai šalia stovinčiame name dar trys geltoni kvadratai išsiskiria nakties tamsoje. Apačioje, žvilgsniui slenkant prie upės, akis užkabina kažkoks vienišas žiburys, švytintis, matyt, kažkur tarp apleistų angarų. Žinau, kad kažkur ten, labiau link miesto, stovi Gedimino pilis, o priešais ją – tiltas, nusagstytas ryškiais žiburiais. Et, kažkada ir aš ten vaikščiojau kartu su vaisais, kupinom entuziazmo akimis ir pilnomis kišenėmis vilčių, kurios arba pasiteisindavo arba duždavo į šipulius, kaip kokios brangios, vaikų numesto vazos. O dabar sėdžiu bute.
Miego nenoriu, o lauke niūru ir tamsu. Tie, kam teko džiaugtis ankstyvojo rudens naktimis, kai viskas aplink dar kvepia, po kojomis maloniai čeža lapai, o mėnulis šviečia kaip švyturys, rodydamas kelią jaunikaičiui pas savo išrinktąją, ko gero myli rudenį. Ir jie net neįtaria, kad ruduo gali būti kitoks... Tie, kas tamsų ir niūrų rudens vakarą sėdi savo bute ar name apgaubti nakties tamsos ir žvelgia pro kurį nors langą į tirštą juodumą – mane supras. Mėnulis nesišypso tokiems kaip aš ir tuo pačiu neleidžia grožėtis žvaigždėmis. O gal aš aklas? Gal, bet mėnulio nematau. Dangus tarsi aptrauktas storu debesų sluoksniu, tačiau ar ten tikrai debesys – pasakyti negaliu, nes lauke pernelyg tamsu...
Ant stalo garuojanti arbata man eilinį kartą primena apie save ir aš, pamaloninęs gerklę keliais karštais gurkšniais, staiga sumąstau netikėčiausią dalyką. Į galvą įsiskverbusi mintis, kad galbūt būtų galima nueiti pas tą kažką, kuris priešais stovinčiame name dar nemiega ir laiko įjungęs šviesą privertė mane atsistoti, užsimesti savo paltą ir išskubėti laukan.
Kelionė nakties tamsoje skendinčiu paupiu, o vėliau ir tiltu pralėkė lyg sapnas. Atminty išliko tik šalti lietaus lašai, kurie leidosi ant manęs ir leido suprasti, kad aš – ne vienas. Mūsų buvo daug ir aš buvau vienas iš jų.
Pasiekęs namą, kurį nuolatos matau kitoje upės pusėje ir pagal kurio langų šviesas nuolat orientuojuosi, tankiai šnopuodamas užlipau į dvyliktą aukštą. Prisiartinęs prie buto, kurio degė netgi trys langai aš sustojau. Ne, ne tai. Nusileidau aukštu žemiau ir pabeldžiau į duris. Tai buvo butas, kuriame šviesa sklido tik iš vieno lango. Iš lauko pusės visas namas atrodė kaip grėsmingas ir tamsus šešėlis, kurio viršutinėje dešinėje pusėjė degė tarsi apversta rusiška „G“ raidė. Taip bestovint niekas durų man neatidarė. Pabeldžiau dar kartą, bet niekas nepasikeitė. Tuomet nuspaudžiau to buto skambutį ir ilgokai palaikiau. Galiausiai durys sunkiai sudejavo ir tarpdury pasirodė žavi juodaplaukė mergina. Tiesiomis ilgomis kojomis ir plona talija ji tari prirakino mane prie laiptų aikštelės. Stovėjau lyg stabdo ištiktas iki kol ji prabilo. Išgirdęs merginos balsą pajutau kaip svaigsta galva ir griuvau tiesiai į ją. Atsimerkiau jau būdamas gulščioje padėtyje, ant nugaros. Virš manęs degė lempa, kurios šviesa, matyt, ir paviliojo mane iš tolo. Kiek pasukęs galvą į šoną pamačiau ją, klūpančią ant paprasčiausio šiurkštaus kilimo ir kažką rūpestingai tvarkančią. Tyliai pasikėliau ir pabandžiau akimis sugauti jos dėmesio objektą. Tai buvo sužeistas karvelis. Sulaikęs kvapą žiūrėjau kaip ji, prilaikydama kairįjį paukščio sparną kruopščiai valo purvą nuo jo susišiaušusių plunksnų. Prisiminiau, kad lauke siaudžia vėjas, lyja lietus, plaka prie žemės. Patys menkiausi arba silpni šios Žemės padarai pasiduoda rudens šturmui ir tirpsta jo susikurtoje stichijoje. Prisiminiau, kad ir aš kažkada taip lietaus prispaustas prie asfalto buvau ir riedėjo tuokart mano skruostais pilkos ašaros, kurių niekas nematė...
Kai ji pakėlė į mane akis ilgai žiūrėjom vienas į kitą. Pasijutau menkas ir lengvai sužeidžiamas – tokia jėga ir moteriška stiprybė atsispindėjo jos akyse ir kietai sučiauptose lūpose, kurios galėjo bet kada suminkštėti, pripildyti patalpą tuo melodingu balsu, nuo kurio man sukosi galva. Bet ji nekalbėjo ir aš sumečiau kodėl: mano eilė. Gal taip buvo net ir geriau, nes jai prabilus būčiau ir vėl apgirtęs nuo susižavėjimo ir nuvirtęs į kurį kambario kampą. Atsisėdau ant lovos krašto ir nuleidęs galvą pradėjau narstyti tarpusavyje pirštus, mintyse regzdamas galimą pasakojimo seką.
Pradėjau kalbėti apie rudenį. Nešvaistydamas veltui žodžių perėjau prie to, ką vadinu savo gyvenimu, o pabaigiau neįprastu noru ištrūkti iš savo autentiškos atmosferos ir pereiti tarsi į netikrą, išgalvotą erdvę. Mergina klausė rimtai, susikaupusi. Akį traukė jos rytmingas kvėpavimas, besikilnojanti krūtinė. Tarsi hipnotizavo...
Staiga suspaudė mano ranką savo delnuose ir aš nevalingai atsistojau. Įsižiūrėjau į jos akis ir pajutau kaip jos traukia į save viską, kas aplink. Atmintyje atsirado Trinity iš Matricos atvaizdas, kurią įprasmino aktorė Carrie – Anne Moss. Jausdamas šiltas merginos rankas nejučiomis užsimerkiau. Pasijaučiau tarsi lopšyje, kurį per naktį supa visuomet maloni mamos ranka. Paleidusi mano ranką privertė atsimerkti. Atrodė, kad atsibudau iš pasakos. Viskas nublanko, patalpos sienomis, rodėsi, nubėga nerealios fantazijos dažai. Maniau, kad nutrūko kažkoks siūlas, jungiantis kažką su kažkuo. Jaučiausi kaip žuvis, išmesta ant kranto, kaip ryklys, išdaužytais dantimis, kaip tas karvelis, nevaldantis sparnų. Tačiau vėliau supratau, kad ji mano ranką paleido tik tam, kad galėtų apkabinti. Priglausti mano virpantį kuoną prie savęs, palenkti galvą virš mano peties, kvapniais plaukais uždengė dalį veido. Pasinėriau dar kartą į nesibaigiančią pasaką, pajutau nesibaigiančio laiko spiralę.
O karvelis gulėjo išskleidęs sparnus lempos šviesoje ir uodė orą, kurio sudėti pakeičiau pasirodydamas tame kambaryje. Aš iki šiol nežinau ar karveliai ką nors užuodžia, bet tada man atrodė, kad jis uodžia orą. Orą... Patalpoje tvyrojo kvapas, kurio niekas niekada neatkartotų. Be jokios abejonės jis buvo specifinis. Bet tada ir vėl mane suėmė svaigulys, lydimas skambiai tariamų merginos žodžių... Man atrodė, kad kažkur netoliesi groja tikrų tikriausias orkestras su cimboliais ir arfom, atvažiavęs į menkutį Vilniaus rajoną iš pačios Prancūzijos. O ji pasakė, kad yra studentė, nuomuojasi butą ir vaduojasi vienatve.
Kambaryje staiga pasidarė tamsu. Akimirką stebėjausi tuo, o vėliau pajaučiau jos karštas lūpas. Atitokęs prispaudžiau ją arčiau savęs...
Pabudau dirginamas šalčio ir iš lėto pramerkiau akis. Mano glėbyje buvo visa sujaukta paklodė, o laikrodis rodė keturias ryto. Palikęs visą patalinę išsiropščiau iš lovos ir nusvirduliavau į savo kambarį. Monitorius rodė vieną Disnėjaus animacinių filmų „Lobių planeta“, o už lango stovintis namas buvo vientisas gigantiškas šešėlis, neturintis jokių langų formos šviesą skleidžiančių skylių.
Visai atšalusi arbata dar kartą priminė apie savo egzistavimą mano gyvenime ir buvo išpilta į klozetą. Pažiūrėjau dar kartą į namą – nieko.
Prisiminiau karvelį...