(St. St.)


Išdalinai ir šypsenas, ir džiaugsmą,
o viskas nejučiom atgal sugrįžta,
ir vakarais tikriausiai gera jausti,
kad bent vienam kadais neleidai klysti.

Kuomet šalna pakanda jauną žiedą,
kai krinta bitė, namelius apgynusi,
tau nuoskauda ilgam nubaido miegą
ir tavo galvą baltumu palyti.

Rytais rūkus išsklaido šviesios saulės –
dar naivios akys smalsumu sušvinta,
tu vėl daigelį mažą kantriai saugai,
kažkam ir vėl – kaip duona reikalinga.

Yra juk tie, kurie pratęsia dainą,
atsineša jurginą rudeninį,
iš tolumų pradžiuginti ateina,
nes šalnos tavo žodžių nenuskynė.

Ir nebaisu, kad metai nesugrįžta,
kad baltą pusnį sklaido rūstūs vėjai...
Vienam žiedely – tūkstančių jaunystė,
žiedų pusny – akimirkų švytėjimas.