Tu – tik vagis po Apolono kauke,
Ir ne žodžius, rimus – mane vagi,
Ir mano siela sriūbaudama šaukia,
Kai ją supančiotą juodam maiše neši.

Ir mano sieloje atsiveria žvaigždynai
Ir drasko maišą aštrūs jų spygliai,
Užvertę galvas rojaus arlekinai
Sukosčioja reikšmingai ir rimtai.

Tu vis bandai mane pavogt po žvaigždę,
Surinkt po vieną tvinksinčias, aštrias,
O mūs draugystės maišo juodą raižą
Šiaurys benamiams apsiklot nuneš.