išvaikščiojau man lemtą labirintą...
...išvaikščiojau
man lemtą labirintą,
kur minotauras
veidrodžių šviesoj
tarp iškraipytų
veidmainystės sienų
žadėjo kelią
neklaidžioj tiesoj,
kur skverbėsi
į minią balsas –
užburto rato
maišatis klampi,
apmirus stingdė
žodžiais žodžiais
beverte virtus
tuštuma talpi,
aštriuos kampuos
nespinduliavo niekas,
o atšvaituos šaltuos
negreit radau vartus,
- - - bet perėjau
nelemtą labirintą
pro gaudusius
už netektis varpus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-10-14 20:04:10
Tiesiog vienas iš tų stipriausių, giliai gramzdinantis.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-10-14 08:18:12
Gilus nueito kelio įvertinimas, įprasminimas... nuosekliai, vaizdingai svariomis mintimis... Patiko.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-10-13 13:40:41
sukaupta mintis, gili... "beverte virtus tustuma talpi..." Savotiskai pavydziu to "perejau":)))
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-10-13 13:23:54
Nors pirmoji strofa ir ne mūsų krašto mitų ar legendų laikų, tačiau įdomi ir artima dabarties gyvenimo labirintams, kuriais ir mūsų krašto nūdienos žmogui tenka keliauti ieškant šviesos tunelio gale... Pritariu Ramunės vertinimui, nes jis artimas mano suvokimui. Patiko dar ir todėl, kad parašytas aiškiai, be dirbtinų pagražinimų ir miglotų metaforų, koncentruojant dėmesį į prasmę. Dėkoju. Įsirašau :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-10-13 12:46:01
Sklandziai išdėstytos mintys,ypač patiko paskutinis st.
Vartotojas (-a): O dabar
Sukurta: 2007-10-13 10:27:09
Patiko ryški eiliuko nuotaika. Prisiminiau Šekspyrą, ten irgi jausdavau kažką tokio :)