Traukinio gausmai ir šnarėjimai maldyte meldė mane atkreipti į juos dėmesį. Jie apkalbinėjo mane, tuščiom kalbom leipo, ir vis iš manęs. Manė, kad aš negirdžiu. Kvailiai paskutiniai. Galvojantys, kad jų susirietusių balsų neįmanoma suprasti. Balsų, kuriuose skęsti. Arba tiksliau, jautiesi tuoj tuoj paskesiąs. Jei ne. Staiga jie nutyla, ir apsimeta, kad tavęs nepažįsta. Kaip įmanydamas gali klausti jų, ką jie turėjo omeny. O jie juk negyvi... Ir tol taip maklinėji po savo dirvą, kol nusprendi, jog beviltiškesnio pokšto, nei tavo gimimas negalėjo būti.

Vos padėjus pėdą ant rudens įšaldyto asfalto jautiesi nepritapęs prie kelionių šviesoforais minančia minia. Tada nusvarinęs galvą palygini savo pėdas su trepsinčia normaliųjų minia. Minia, minia, minia. Pasikartoję pėdų kontūrai, spalvų gausa... (O jei būčiau daltonikė) Suprantu, jog įspaudas kitoks. Jo papraščiausiai nesimato. Tik padvelkus kelionių atmosferai, juntu manyje plakant tris širdis. Paukščio sparnai beviltiškai įsivėlę į plaukus, žuvies uodega įstrigusi tarp kojų pirštų, o žmogus... Žmogaus iki šiol nerandu. Tik juntu, kaip jis savo aštriais pirštais galanda mano vidines sienas. Juk žmonija įmūrija kalinius tam, kad nepabėgtų...
Perlipau per bėgius ir sustojau nebežinodama, kur eiti. Kelių buvo tiek daug, kad kiekvienas siūlė pačias nuostabiausias akimirkas ir dar nepatirtus pojūčius ir vis naujas, skirtingas ir probėkšmais išnyrančias ekstazes. Rodės, susemčiau jas visas į savo delnus, priglausčiau prie ausies ir klausyčiaus. Visą naktį, kol užmigčiau.
Akimis klidinėjau po dangų ir bandžiau atspėti kuris lopinys šianakt bus mano draugas. Suprasti, kad nė vienas, negalėjau. Dangus visada buvo mano draugas. Nesvarbu, padalintas, ar susemtas į vieną.
Meno prižadintos gatvelės jau iš tolo kvepėjo irisais. Savo mažomis suknelių rankovėmis jos barstė oro žvaigždes, kurios įskridusios žiovaujančio praeivio burnon sumirgėdavo vaivorykšte ir prižadindavo ilgam miegui atmerktom akim.
Pėdomis jaučiau link manęs artėjantį tą keistą karštį, kuris ne svilino, o kėlė vis aukščiau ir aukščiau. Aukščiau virš svajonių, virš žmonių. Tada pajusdavai virstąs savo svajonių prikvėpuotu oru. Jis užpildydavo tą tuštumą. Bent trumpam. Kol karštis keldavo.
Kai buvau maža, galvojau, jog būti laimingu žmogumi, reiškia turėti viską, kiekvieną dieną juoktis ir mėgautis viskuo. Dabar mano požiūris į laimę šiektiek pasikeitė. Man laimė- tai žaidimas su ugnimi, kuri ne tik greitai užgęsta, bet ir neretai apdegina.
Kišenėje užčiuopiau vilties trupinius, kurie mane įtikinėjo, jog, galbūt, ten, manęs kažkas laukia. Net jei ir ne ten, tai pasaulyje yra vieta, kurioje aš kadanors būsiu reikalinga.
Netoli manęs bindzinėjo balandis. Pilkais sparnais vėdindamas svetimų miestų dulkes jis nė mažiausio dėmesio nerodė man. Tik mažais žingsneliais šoko savo laisvės šokius. Nė nenumaniau, kuris iš mano tėvų atėjo palinkėti sėkmės, atvykus į naują miestą, kuris turėjo apglėbti mane savo kvapais, tiltų šviesomis ir šaltomis upių rankomis.
Gatvėje manęs laukė kitą staigmena. Pro šalį žingsniavo moteris nuogom blauzdom. Jos rankose suposi knyga „Šėtoniškos eilės“, o delnai savo ilgais pirštais spaudė žalią plaukų šampūno buteliuką taip kerinčiai šaipydamiesi iš praeivių. Vaizdiniai kaip mat ėmėsi darbo: vietoje žydro dangaus fono padėtį užėmė keramikinėm plytelėm išklota vonia su daugybe buteliukų. Magiška karamelinė spalva svilinati šokoladinius plaukus, kurie kvepėdami pienėm buvo egoistai, ir saldyvmedžio šakelės besiilsinčios ant vonios atbrailos... Nugalėjau aistrą sekti palei tą pasipūtusią žmogystą ir sužinoti, kam iš tiesų, jai prireikė šampūno.
Vėjo gūsio paraginta pakėliau nedidelį lagaminą, kuriame tilpo visos mano svajonės ir pasukau vartų pusėn, saujoje gniauždama vilties trupinius.
Nepajėgiau neatsisukti. Palei geležinkelio bėgius tipeno vienišas balandis. Sugniaužiau kumščius ir išgirdau nukrentant lagaminą.
Atsitokėjusi atsiklaupiau ant kelių ir pradėjau rinkti išvarvėjusias akvareles, teptukus ir kažką...neapčiuopiamo. Stvėriau lagaminą ir supratau, kad pernelyg ilgai buvau užmiršusi skaičiavimą pirštais.