Puškuodamas ir sunkiai vilkdamas savo storą pilvą Musolinis bandė pereiti gatvę piestiesiems neleistinoje vietoje. Lengvieji automobiliai skirtingais garsais ėmė signalizuoti. Padangos gadinosi nuo per staiga nuspausto stabdžio pedalo. Bandydami išvengti susidūrimo vairuotojai garsiai keikėsi ir sukinėjo pagrindinę mašiną valdančią dalį- vairą. Musolinis paspartino žingsnį nesižvalgydamas ir nekreipdamas dėmeso į besiblaškančius piliečius automobiliuose. Jis dar spėjo žvilgtelti į seną, kažkurių Kalėdų Santaklauso atneštą Rolex‘ą, ant dešinės rankos. „turiu dar septynias minutes“- pasakė jis pusbalsiu savo per lėtai ėmusiam atlikti pareigas protui. Jam trisdešimt ketveri, o jau skundžiasi migrena ir skleroze. „laikas gerti vaistus, Musolini.“  Raudonas  pežo susidūre su 1995-ųjų lada, išmušdamas priekinę lempą. Keiksmai ir šūksniai sustiprėjo. Prasivėri langai ir psirodė kumščiai, o kaikur ir didieji pirštai. Tolumoje nuaidėjo policijos sirenos- greita reakcija. Musolinis saugiai pasiekė kitą gatvės pusę. Neatsigręždamas pasuko šiek tiek kairyn šiaurės kryptimi, per skalda išklotą siaurą takelį, kuriame jam eismą maišė tik aukšta moteris, sunkiai valdydama aukštakulnius tarp akmenukų. Jis vėl neatsispyrė pagundai nužiūrėti jos nemoteriškai siaurus, tačiau gundančius klubus, linguojančius pagal eiseną.  Moteris, tarsi jausdama ją vejančias akis, grįžtelėjo per petį atgal. Kiekvienam būdingas trijų sekundžių nuosprendis apie nepažystamąjį jai buvo teigiamas, pamačius už keletos metrų krypuojantį Musolinį, tad ji natūraliai šyptelėjo savo kreivoka šypsena pakeldama tik vieną lūpos pusę, o vėliau parodydama geltonus dantis ir priekinį auksinį dantį. Nusisuko ir apsimetė jog žvilgtelėjo pro kairį petį tik atsitktinai ir nieko tenai nematė. Nors eisena pasikeitė. Klubai lingavo plačiau, įtupsai sumažėjo, žingsniai sutrumpėjo ir sulėtėjo. Ji laukė kol Musolinis ją pasivys – tikėjo, jog moteriškų suktybių triukas jai pavyko. Tikriausiai Musolinis taip ir būtų pasielgęs, bet dabar per daug skubėjo, jog turėtų laiko naujoms pažintims. Jis ją aplenkė ir vėl žvilgtelėjo į Kalėdinę dovaną. Dar pora minučių. Jis miėlai būtų pasileidęs bėgte, tačiau vyriškas orumas nenorėjo sugadinti už nugaros esančiai moteriai įspūdžio apie save, o bėgantys žmonės ne tokie žavingi, kaip einantys. Pasiekęs ilgo ir griūvančio sandėlio kampą Musolinis pasuko už jo ir tuomet atsigręžė. Moters nebebuvo. Dėl atsargumo jis dar kartą apsižvalgė ir tuomet atidarė trečias nuo takelio pusės garažo duris. Klibanti rankena buvo tokia netvirta, jog rodės palenkus tuojau iškris, bet ji pasiliko savo vietoje. Patalpoje buvo tamsu, kaip naktį , neskaitant pilnaties. Musolinis keletą kartų sumirkčiojo ir pabuvo užsimrkęs, palaukė kol akys apsipras. Kai jau galėjo kažką įžiūrėti žengė keletą žingsniu. „ Vėluoji, Musolini“- tarė balsas iš tamsos. Musolinis krūptelėjo. Oda pasidarė tarsi vakarop išnirus iš maudyniu ežere. Kaktą nusėjo rasos lašeliai. Ėmė niežėti pakaušis. Rankos virpėjo kaip penktoje klasėje užlipus ant scenos dainuoti solo partijos. Jis sunkiai ir skaudžiai atsikrenkštė, paskui išlemeno: „Žinau, apgailestauju. Kur tu?“ „Čia. Aš čia. Prieik. Taip ilgai tavęs nemačiau.“ Musolinis ėjo ten iš kur skambėjo balsas, tačiau silueto vis dar nematė. „ Čia. Ne ten“ juokiantis balsas paėmė jį už peties. Musolinis atsisuko:“ gal galime įjungti šviesą?“ „ ne, taip geriau.“ Dabar jam uždėjo ant abiejų pečių po ranką ir pasuko taip jog būtų veidas į veidą. Musolinis palietė priešais stovinčio žmogaus veidą. „ Tu nepasikeitei. Net veido oda tavo tokia pat lygi.“ Jis pajautė kaip pakilo jos lūpū kampučiai: „Man metas“
„Kada dar galėsiu tave pamatyti Maša?“ „Tikiuosi tada, kai mano oda dar nebus raukšlėta“ Ji lėtai ir švelniai pabučiavo jį. Tuomet rankomis apsuko jį durų link ir stumtelėjo. Musolinis nesipriešino-paklausė. Vėl palenkė griūvančių durų rankeną ir buvo apakintas kaitrios popiečio saulės. Šy kartą akyse buvo balta.