Je veux*

„ Liūdnai liejasi lapkričio lietūs lengvume liaunų lūpų liūliavimo.“
„Aklas angelas aiškino aidu artumą aukštos Aukščiausiojo auros.“
„Visi vaikai vertina visagalybę valstybių valdovų, visuomet vienišų, vadovaujančių vaikų visagalybę.“

Nepykite, tai žaidė mano nematomas brolis.
Je veux. Aš tik noriu. Nesupykite, tūkstantis pirmąjį kartą, kaip pamirštas Dievas, gal netgi pora kartų daugiau. Nepasimeldžiau vakar prieš miegą. Nesupyk, broli, kam aš ardau šitą skambesį tavo raidžių, visada taip vienodų nutolusių, jog net artima – „LAV“. Taip, žinau, žodis meilė pasivogęs kitokias raides nepažįstamoj anglų kalboj. Tik dabar išdėliojai trijų raidžių piešinį, skambantį meile, lėkšta kartais. Toks mano brolis, visada jis nematomas myli. Nesupykit, jis nori tik taupiai vartoti raides savo mylimas, tas pametusias nosines svetimos tautos tarpuos tarp žodžių. Na, kodėl jos negali kalbėti lietuviškai? Gal tada mano brolis išmoktų nematomą kalba taip gerai, kaip ją perskaitau aš. O dabar jis tik kalba. Je veux. Taip, aš noriu vienintelio liūdno, liūdno artumo. Vėl...
Je veux.

*aš noriu (pranc.)