Į netikėtą ateivį netrukus sužiuro dvi poros akių. Gardonas nesuprato ar tai tik paprasti valkatos, ar varganai gyvenantys vietinio kvartalo gyventojai. Vienas iš jų buvo aukštas, gal keturiasdešimties metų tamsiaplaukis vyras, o kitas - jaunėlesnis, tačiau gan augalotas tipas. Neregėtos žmogystos atrodė panašūs į paprastus šiaurės Evrėjos gyventojus, gal netgi į lituedus ar variagus. Karys spėjo, jog tai vietiniai ruthenai. Tokią prielaidą priėjo dėl to, kad neseniai regėjo neveikiantį ekipažą su į šiauriečių raidėmis užrašytu pavadinimu.
Nuginę piktą šunį, tie du vyriškos padermės atstovai, be jokių užuolankų kreipėsi į miesto svečią:
-Žto vy?
-Iz gdė izli vy?(1)
Jie kalbėjo abu. Pirmasis, kuris klausė iš pat pradžių, kita kalba pridūrė:
-Arvan. Kas thu tox?(2)
Gardonas tik iš dalies suprato tuos žodžius. Pirmieji du sakiniai labai panašūs į pietryčių ruthenų kalbą. Kiti žodžiai, atrodo, nuskambėjo lithuediškai. Miltas juos visus šiek tiek suprato, juolab,  kadaise savarankiškai studijavo šiauriečių  kalbas, buvo šį bei tą tomis kalbomis skaitęs, nors tie išgirsti sakiniai kai kuo skyrėsi nuo raštų kalbų. Regionieriui paaiškėjo, kad šie tipai šneka tarmiškai.
-Taip, aš iš Gareltaimo. Ten yra karinė bazė. Aš paprasčiausiai pasiklydau…
-Vy bojėnik? - pasidomavo vienas iš jų.(3)
-Taip, buvęs. - Miltas pritariamai palingavo galva, - Tačiau aš ne žvalgas.
-Žto?(4)
-Aš ne šnipas. - patikslino Gardonas.
Antrasis žmogysta, įtariai pažvelgęs į neregėtajį, įsiterpė į užsimezgusį pašnekesį tarp svetimšalio bei pirmojo pašnekovo:
-Ty džužak? Iz kotrova strana?(5)

Regionierius, net negalvodamas, beveik visai atvirai atsakė, jog yra iš čainų imperijos ir kadaise tarnavo tos šalies kariaunai, o dabar yra vienas, nepriklausomas. Vietiniai, sprendžiant iš jų veidų mimikos, tuo labai stebėjosi. Matyt, jie visai nežinojo kas yra čainai, arba nelabai tikėjo, kad taip toli į šiaurę gali prasiskverbti tokios pavojingos valstybės  kariūnas, juolab, nepastebėtas nei vieno čionykščio žvalgo ar pasienio kareivio…
- Mydarr neznajom takojo  gasūdarstva(6). - miestelėnas, išgirdęs Milto istoriją, gūžčiojo pečiais.
- Nežinote kas yra Čainų imperija?
- Piervo raz  slūšami… Žto vy, iz Lūnara izpadal?(7)- pasišaipė pirmasis.
Gardonas pasiteisino, kad ne.
Tie du miestelėnai, iš pradžių buvę įtarūs ir šiek tiek atsargūs, netrukus vis labiau domėjosi keistu svetimšaliu. Nors jų įtarumas ne visiškai išblėso, tačiau pamažėl priprato prie Milto keistos tarsenos bei išvaizdos. Šią nuostatą bylojo ir šie, netrukus pasigirdę pirmojo žodžiai:
-Ja ponimliu, žto vy pirvy raz v Litvanė i nėznaitė plom  jest. Kak zdies podnėlis?(8)
Nors ir buvo keblu, tačiau regionierius trumpai papasakojo apie tai, kaip atsidūrė Gareltaimo karinėje bazėje, tarnavo kariaunoje ir apie tai kas gi dėjosi pastarosiomis dienomis tame kariniame darinyje. Nepamiršo paporinti ir apie tai, kas nutiko paskutinės operacijos metu. Šią istoriją, nors ir nelabai suprasdami čiabuviai klausėsi susidomėję. Gal ir ne viskuo jie tikėjo, tačiau Miltui nutilus, vienas iš jų pasakė:
-Daa, uočen prodlammo… Skazmo kak mit ili skazka a Iljaa ai Litvane , kak vam  skazat, \"padavimas\", ai  prodlamy roman.(9)
Čainų regionierius visai nemanė ilgai ir be tikslo sau šnekučiuotis su nepažįstamais tipais, todėl ir pats pasidomėjo:
- Kaip vadimasi šis miestas?
-Nauja Wiešvė. Zdies komunna. Garady viditsia kitaipži. Zdies ožen malo štrasov…  Vės komunna - mallo dolgaja  štras  ai  mnogo   komnat,   ai  kvartyra. (10)
-O kur sostinė?
-Talšiai? Ožen dalieko. Dwa kvardienki. Samoliotam muožno skorėė dalietat, a mašinam būdėt dolgo. Očen dolgo…(11)

* * *
Regionierius buvo tiesiog priblokštas tokių naujienų,  kaip ir patys čiabuviai - atvykeliu. Miltas labai stebėjosi, kad tie du visiškai nežino apie jokius čainus, o jo realiame pasaulyje, buvo aišku, variagai (arba ruthenai) ir lituedai niekad nebuvo sukūrę savo valstybių, taip ir liko atsilikę bet karingi, kaip ir kitos šiaurės evrėjų gentys bei tautos. Du tipai pasakojo apie negirdėtą plačią ir karingą šiaurėnų karalystę, apie keistą miestą, kur mažai gatvių, daug kambarių… Matyt, - trumpam susimąstė čainams tarnavęs kareivis, - tai nėra sapnas ir kokia nors haliucinacija, o pati tikriausia realybė. Gardonas, prisiminė, kadaise skaitęs brolių  Umrukų fantastines istorijas ir, štai vieną iš jų susiejo su dabartimi. Tokios keistos ir išgalvotos istorijos, bylojančios apie kažkur, šalia egzistuojančias šalis, ar net pasaulius, primenančius pačią apčiuomiausią tikrovę, tais ne visai senais laikais, kareivio paauglystėje buvo labai populiarios. Kiekvienas vaikiščias tiesiog grobstė šitokią rašliavą, žinoma, jei tik mėgo skaityti ir domėtis kuo nors tolimu, nerialiu, tačiau prikimštu kvapą gniaužiančių nuotykių. Deja, šitas miestas su visais daiktais bei tais dviejais kelyje pasitaikiusiais miestelėnais, labai priminė vaizdinius iš tokių knygų ar netgi paveikslėlių albumų. Miltas Gardonas, vis dėlto, pripažino jog tai ne vizija, nors  vieną akimirką ir kilo abejonių dėl tų neaiškių skurdžių žmogystų sveiko proto. Netgi gatvės gale riogsantis metalo laužas,  akimirką suabėjojo čainų karys, galėjo būti ne kas kita, o tik gudriai sukonstruotas ir panaudotas kažkokio vaidinimo ar netgi \"Judančių paveikslėlių teatro\" metu. Bet ir patys žmonės atrodė ganėtinai keistokai savo apdarais, nors gi ir aptriušusiais. Be to, jų kalba nebuvo visiškai rutheniška…Regionierius nežinojo tokios variagų tarmės.
Vienas iš tų miesto gyventojų, kaip vėliau paaiškėjo, visų vadinamas Apolijumi, o kitas - Dimisijum. Netgi vardai Miltui pasirodė neįprasti, niekur negirdėti.  Bet, nepaisant šių keistybių, tie du žmogeliai buvo ganėtinai draugiški. Jie netgi pasiūlė kartu eiti išgerti snabos, nors čainų karys labiausiai troško sočiai pavalgyti, pajutęs, kad burnoje nieko neturėjo beveik visą parą. Miltas draugiškai atsisakė pasiūlymo, teisindamasis tuo, kad reikia surasti dingusius draugus ir su jais grįžti namo. Be abejonės, tas sumanymas buvo sunkiai įgyvendinamas, nes sąlyginiai namai buvo kur kas toliau, nei tolimiausias šio pasaulio kampelis. Tokios išvados jis priėjo, supratęs, kad  čia NIEKAS nežino kas yra čainai kaip ir jo gimtajame pasaulyje apie realios šiauriečių valstybes. Gardonas vietoj pasiūlymo tik pasiteiravo:
- Pro kur galima patekti į jūsų vadinamą komuną?
Jiaunesnysis čiabuvis jam atsakė:
- Niedalieko iest bychod, taam, priemo.(12)
Tas įėjimas, apie kurį užsiminė miestelėnas, tikrai buvo visai netoli, tačiau pranoko bet kokius lūkesčius. Du miestiečiai regionierių įvedė į tamsią ir priplėkusią patalpą. Kol akys apsiprato prie tamsos, Miltas ilgai nieko neregėjo. Vėliau paaiškėjo, jog tai ilgas veik po visą miestą besirangantis koridorius. Jis čia buvo prišnerkštas įvairiomis atliekomis. Blausiame apšvietime vos vos matėsi maisto liekanos, kurias krimto ir žiurkės, ir kažkokie nususę šunys. Koridoriaus tamsoje dar šmėžavo kažkokie siluetai. Netrukus paaiškėjo, jog tai žmonės. Jie kažką nešė iš vienos patalpos į kitą. Vienintelis apšvietimas šiame koridoriuje - nedideli apmusiję langai lubose...


Bus dar
--------------------------------------------------------
Paaiškinimai

1 Kas jūs?
Iš kur jūs?
2 Pone, kas tu toks?
3 Jūs karys?
4 Kas?
5 Tu svetimšalis? Iš kokios šalies?
6 Mes nežinom tokios valstybės.
7 Pirmasyk girdime. Tu ką, iš mėnulio iškritai?
8 Aš suprantu, kad tu pirmą kartą esi Litvinioje ir nežinote kas ji yra. Kaipgi čia patekote?
9 Taip, labai keista… Skamba kaip pasaka apie Ilją iš Litvinios, kaip jums čia pasakius, \"padavimas\" arba nuotykių romanas.
10 Nauja Wiešvė. Čia komuna. Miestai atrodo kitaip. Čia labai mažai gatvių… Visoje komunoje mažai ilgų gatvių, bet daug kambarių ir butų.
11 Telšiai? Labai toli. Dvi kvadrenkos. Lėktuvu galima labai greitai nuskristi, o mašina - būtų ilgai. Labai ilgai…
12 Netoli yra įėjimas, ten, tiesiai.