Santrauka:

Mes sėdėjome gana erdvioje kavinaitėje. Lankytojų beveik nebuvo,pro didelius langus matėsi lėtai lašantys melsvi liūdni varvekliai.-Tai jus taip ir per visus šalčius niekas iš gretimos gyvenvietės ir neaplankė, vietos valdžia nepasiūlė pagalbos net jūsų vaikams? - Ne neaplankė ir nepasiūlė - atsakiau kažkodėl pasijutus nejaukiai. - Nemanykit, kad žmonės tokie beširdžiai, paprasčiausiai jie įbauginti,jiems neleista jums ištiesti pagalbos ranką -dabar Lietuvoje visiems uždėti nematomi apynastriai dar baisesni negu sovietų laikais- tęsė mano bendrakeleivis. Nepaklausys - vieną naktį ,ar net baltą dieną bus pakarti, arba sudeginti.Laisvė nušvito tik gruobuonims,kurie išdraskys ir išpardavinės visą Lietuvą.Tos labdaros, tai tik mūsų gėda - seni , problematiški neaprobuoti vaistai, kažkiek bulvelių vieno geradario iš Italijos, supeliję makaronai, kirmelėti miltai, išnešiotų skudurų krūvos - kam visos tos komedijos reikia? Aišku mums užmuilinti akis,kad nematytumėm,kaip ardomi fabrikai, fermos, naikinamos mokyklos,vaikų darželiai,ligoninės ,nes jiems reikia išparduoti viską ir paversti kraštą ubagiška išmaldos buveine...o juk buvome bene iš labiausiai pasiturinčių išsivysčiūsių respublikų, reikėjo tik trupučio sąžinės, pertvarkant šalį savarankiškesnei ekonomikai.-Klausiausi tos šnekos labiau pašiurpusi, negu ledinėje palaukėje per baisiausius šalčius.