Galbūt tavęs aš niekad nesulaukčiau,
Jei šaltiniuotos upės srovėje
Neatiduočiau savo plunksnos paukščiui,
Kuris kasdien atgimsta tavyje.

Ir kai už krioklio liks bežodis aidas,
Ramiam užuteky virš auštančio vandens
Žalia skara apjuostas laumės veidas
Sparnų šešėliais virš manęs plazdens.

Aklu ratu pasikartoję burtai
Tyliam pavėsy plunksną sugrąžins.
Ir visa tai, kas jau nebus sukurta,
Mus tėkmėje prieš srovę atpažins.