-Ką tuo nori pasakyti? - pasmalsavo Miltas.
-Nieko gero, - numykė paklaustasis.
-Visi pagal instrukciją 022 apžiūrėt teritoriją! Kol kas už dalinio ribų nežengt!
Tai viauksėjo divizijos vadas Bertra Čžou.
Gardonas buvo nukreiptas apžiūrinėti rytinio sektorio, kuris rėmėsi į nedidelį nušiurusį miškelį. Ten buvo ne pati saugiausia bazės vieta, kur galėjai tikėtis nemalonumų. Dar prieš savaitę čia stovėjo kažkieno pamirštas garinis šarvuotis, kurio neseniai pasigedo bazės vadas. Mašina lig šiolei neatsirado, o grobikas taip ir liko nežinomas.
Toje srityje buvo bazės ginklų sandeliai ir vienas apleistas barakas, kadaise atstojęs vadavietę. Dabar tas pastatas buvo retai lankomas ir visai nenaudojamas. Miltas Gardonas subūrė nedidelį žvalgų būrį su kuriuo drauge ėmė žvalgyti tą bazės sektorių. Būrį sudarė vien jauni kareivukai, miegoję toje pačioje pašiūrėje drauge su penktuoju regionieriumi. Tarp jų skito Jarošo nebuvo. Paaiškėjo, kad jis buvo dingęs…
Visa bazė - šimtas šešiasdešimt aštuoni hektarai gana įvairaus ploto. Viena jos dalis buvo pakankamai kalvota, net apaugusi medžiais, o kita - nuoga plynė, apstatyta laikinais ir palaikiais statiniais. Šitas karinis avanpostas buvo įrengtas prieš šimtą devyneris metus kaipo avangardas prieš menkai pažįstamas Sibairo* gentis. Priekyje, šiaurinėje pusėje plytinti teritorija ligi šiolei visiems atrodė beveik netyrinėta ir paslaptinga. Ypač čia neseniai tarnybą pradėjusiems kareiviams. Bet, laikui bėgant, pavojingas Sibairas nebeatrodė toks grėsmingas, juolab, kad Čainų** imperijos sienos gerokai nutolo į šiaurę nuo kadaise įrengtos karinės bazės. Todėl viskas tekėtų sava ir ramia vaga, jei ne tie karinėje bazėje nutinkantys įvykiai, pareikalaujantys įtampos ir pastovaus karinio būdrumo…
Miltas, visų pirma, pasiuntė keletą vyrų į patį bazės pakraštį, kur buvo įrengtas sąvartynas. Pats su dviem pagalbininkais atsidūrė nykiame barake, kur buvo priglausti neveikiantys ir surūdiję šarvuočiai. Į tamsą jis lindo pirmas. Už masyvių metalinių durų, atrodo, dunksojo vien dulkės ir tyla. Bet kažkur sušnarėjo besislepiančios žiurkės. Iš vieno kareivuko rankų suspindo skvarbus prožektoriaus spindulys, perskrodęs tamsią ir priplėkusią patalpą. Priekyje, už išardyto surūdijusio plieninio kerėplos, praslinko kažkoks virpantis šešėlis. Būrelis kaip mat išsitraukė turėtus ginklus ir juos užsitaisė.
Tačiau niekas neiššovė, nes paslaptinga auka netrukus pasislėpė. Gardonas, skubomis sumetęs šiokį tokį planą, gestais nurodė kurlink ir kaip užklupti priešą. Tačiau šešėlis daugiau nepasirodė. Gardonui pavaldūs kariai ėmė naršyti apleistąją patalpą, bet nieko, išskyrus keistus ne žmogaus pėdsakus ant grindinio taip neaptiko. Tačiau jau vien tie radiniai ir anksčiau regėti vaizdiniai buvo svarbūs tuo, kad paslaptingas priešas nėra nepastebimas ir, ko gero, net nepažeidžiamas. Miltas Gardonas į centrinę aikštę sugrįžo bent su viltimi, kad bus suprastas, o jo pranešimas centriniame štabe likusiai vadovybei bus kažkiek vertingas.
Rytas pasitaikė tikrai ne iš linksmųjų. Ruporas po šitokios nelaimės neaidėjo rytmečio maršu. Patirta netektis likusiuosius uždegė tik pykčiu ir kerštu. Ją, be to, kurstė puskarininkis Erikas Brandanas, pasižymėjęs puikia oratorika. Šitas britancas***, kilęs iš Londunijaus****, dalyvavo mūšiuose prieš lituedus ir vikinmorus***** ir pasidabinęs šauniais valstybės paskirtais apdovanojimais, dabar karštai dėstė paties siūlomą naują veiklos planą. Gardonas visiškai nebuvo įsitikinęs jo sumanymo sėkme, tačiau pripažino tai, kad būtina imtis nors ir tokių savisaugos priemonių prieš paslaptingus priešus. Gal ir nieko keista, bet Miltui žodis \\\"priešas\\\" visai nesiejo su realiais politiniais ar kriminaliniais elamentais, kurie negalėjo pakenkti reguliarios armijos įtvirtintai bazei, juolab, kad tai buvo pakankamai tvirtai apsaugomas ir ne prastai ginkluotas svarbus imperijos avanpostas…
Diena, pasitvirtino, nebuvo iš puikiųjų. Netrukus buvo suorganizuota akylesnė žvalgyba: pasiųsti keli būriai už bazės ribų. Bertra Čžou vienu iš operacijos vadovų pasirinko anksčiau niekieno neįvertintą regionierių, tam kad išžvalgytų šiaurės vakarinę apylinkę. Ten plytėjo ganėtinai miglotas žemės lopas, kur telkšojo klampios pelkės paįvairintos skurdžiais krūmokšniais ir užkariautas kraujasiurbiais moskitais. Tiesa, niekas iš tiesų netikėjo, kad tose kenksmingose pelkėse kas nors galėtų slėptis, tačiau generolo įsakymui reikėjo paklusti. Gal tik itin prietaringi berberai, įtikėję Alachu ir tvirtinantys, kad visi šiauriečiai, tame tarpe skitai ir lituedai, yra pačio velnio atnešti į šią ašarų pakalnę, manė kad tik pelkėse slypi pragaištis. Miltas - priešingai - visiškai nebuvo prietaringas. Nors ir tarnavo čainų kariaunai, tačiau visiškai pasikliovė tik savimi ir aplinkiniais, neteikdamas pirmenybės jokiai dievybei ar mistinei galiai...
Jo būrį sudarė, lyg tyčia, keli žiaurūs, tačiau prietaringi berberai. Be jų buvo paskirti du Rymo kilmės adafai****** į būrį priimti už tai, kad atsižadėjo Mitros tikėjimo ir pasižymėjo tikru šaltakraujiškumu. Bet tie du tipai nuo seno pasižymėjo suktumu ir vertė ne itin šiais pasitikėti. Nors Gardonas su jais anksčiau beveik ir nebuvo susitikęs, tačiau jau buvo spėjęs pakankamai daug prisiklausyti įvairiausių šnektų tų dviejų tipų adresu...
Kelias vedė tiesiai į rudai melsvą purvynę. Tolumoje skalndė krankliai, matyt aptikę kažkokį grobį. Pastebėję besiartinančių žmonių būrį, jie nėrė šalin, tylą palaidodami aidžiu ir nepatenkintu kranksėjimu. Gardonas turėjo binoklį, tačiau šitas daiktas vaizdo nepritraukė: viską slėpė tanki vidudienio migla, užgožusi ir taip skurdoką kraštovaizdį.
Bristi netrukus teko per tirštą pliurzą. Ji trenkė puvenomis, kurių nemalonus kvapas ne vienam iš einančiųjų ne tik rietė nosį, bet ir vertė iš kojų. Greitai pelkių masė siekė kelius, o į akis tvoskė debesys zirziančių vabzdžių. Gardonas džiaugėsi, kad nuo visų velnioniškų vabzdžių keliamos grėsmės buvo apsaugotas privalomais skiepais...
Tačiau įsakymą vykdyti reikėjo, nors jis ir nebuvo skirtas vyriausiojo karininko. Bazės pašonėje telkšantis pelkynas buvo mažiausiai ištirtas, bet, netgi žinant jo pavojingumą, ligi šiolei neteikta ypatingos reikšmės. Mašalų ir įvairių šliužų karalija galėjo būti puiki priedanga įprastam priešui, panorusiam prasiskverbti iki karinio įtvirtinimo. Tačiau priešas, matyt, buvo gudresnis, jei sugebėjo be didelio triukšmo įžengti į bazę ir pridaryti šitiek nuostolių. O jei šitiek geba pridaryti, vadinasi, jam visai nesunku prasismelkti ir per klampų pelkyną, juolab, kad pastaruoju metu šis yra puikiai užmaskuotas migla…
Staiga vienas iš žemesnio rango regionierių sukliko. Miltas pamėgino pažvelgti tolyn pro miglą, tačiau toliau nebuvo nieko matyti. Viską tebedengė neperregima uždanga. Gardonas atsargiai išsitraukė iš dėklo ginklą ir aklai nusitaikė į priekį. Taikinio, žinoma, nasimatė, tačiau regionierius neprarado budrumo, atidžiai stebėdamas aplinką ir įsiklausydamas į garsus.
Dingusiojo regionieriaus riksmas nepasikartojo. Buvo ganėtinai keista, nes kiti kariūnai seniai turėjo vienokiu ar kitokiu būdu pranešti apie dingusįjį arba jau atsiradusįjį. Bet iš rūko nepasirodė joks čainų kariuomenės uniforma vilkintis karys. Net pliurzoje nebuvo regėti jokio pavojaus ženklo. Gardonas atsargiai brido į priekį, žiūrėdamas sau po kojomis ir bet kurią akimirką pasirengęs iššauti. Kelyje nesimatė nei lavonų, nei gyvų karių. Pelkių teritorijoje tik ikyriai zyzė kraujo ištroškę parazitai. O šiaip daugiau nebuvo nieko girdėti.
Miltas vieną akimirką vos nepuolė į paniką. Po tokių permainų bazėje ir įvykių čia pat, pelkynuose, jis tikrai negalvojo apie nuotykiais paįvairintą gyvenimą. To jam jau buvo iš tiesų per daug. Kai be pėdsakų išnyko visa grupė bendražygių, Gardonas, susikaustęs artinosi tolyn į nežinią. Jis prakaituotoje rankoje laikė nuzulintą šautuvą, nelabai tikėdamas jo galia. Priekyje vis dar nieko nasimatė: vien ta lipni ir šalta migla tiesiog sėdanti ant uniformos drauge su per kūną srūvančiu prakaitu. Viskas atrodė tiesiog nebepakenčiama. Regionierius pasijuto patekęs į tokį mėšlą iš kurio išsikapanoti nelabai besitikėjo. Jis dar mėgino prisišaukti savo pavaldinius, tačiau vietoj atsakymo teišgirdo tik keistą savo balso aidą. Pastarasis buvo sumišęs su vabzdžių zirzesiu. Tai buvo bene vienintelis realus priešas su kuriuo regionierius irgi nebepajėgė kovoti…
Staiga į kareivio galvą tvoskė kaitra. Miltas nesuspėjo sureaguoti, nes samonę užliejo tamsuma. Jis norėjo sušukti, bet netrukus viskas prieš akis išnyko, o rankoje turėtas ginklas kažkur prasmego…
Paaiškinimai
* Sibairas - Sibiras.
** Čainų imperija - Kiniečių valstybinis darinys.
*** britancas - britas.
**** Londunijus - dabar Londonas.
***** Lituedai - kažkokia baltų gentis alternatyviame pasaulyje. Vikinnorai - tikėtina, jog tai finų - ugrų kalbinės šeimos tauta, gyvenanti Europos šiaurėje.
****** Rymas - Roma; Adafai - mistinė religinė karinė bendruomenė, gyvenanti alternatyviojo pasaulio pietinėje Europos dalyje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-10-10 09:11:10
"Sektorio" >> sektorIAUS. Naudotum Juodas Avis, tokių klaidų iš viso neturėtum. Gal paskolinti?
" paslaptinga auka netrukus pasislėpė" - jau minėjau - nežaisk bet kaip su apibūdinimais. Arba tu rimtą fantastiką rašyk, arba humoristinę. Tuo tarpu šioje vietoje net ironija nekvepia, haha :)
Ką galima iš šios dalies pastebėti - lieki ištikimas karinėms temoms iki nagų galų. Tai, galima, sakyti, lankstumo nepriduoda. Pagrindinis veikėjas - karys. Asmeninio gyvenimo lyg ir neturi, apie nieką kitą nesvarsto, tik apie misijas. Valgyti jam kol kas neprireikė, gamtos reikalais - irgi... Hmmm... kiborgas? Spėju, gana žmogiškas, jeigu sugeba sąmonę prarast. Recirkuliacinė organizmo atliekų perdirbimo sistema įgalintų tokį organizmą apsieiti be tualeto, bet be maisto? Nors batareiką retkarčiais prarytų...
Beje, kas dėl tos makšties - kai kalbama apie dėklą, naudojama kita forma - makštys. "Jis išsitraukė iš makštų peilį"
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-10-09 19:15:11
Pakeisiu tą makštį :) nors jei tai šaltasis ginklas būtų - tiktų ir toks išsireiškimas.