Vilnys. Ravikas matė, kaip ją purto mėšlungio vilnys. Kojos jau abi buvo paralyžiuotos. Rankos irgi. Tik krūtinė dar kilnojosi.
    -Tu žinai...kad aš visada tik su tavimi...
    -Taip,Žoana...
    -Visa kita buvo tik...nerimastis...
    Taip, aš žinau..
Valandėlę ji gulėjo sunkiai alsuodama.
    -Keista,- pasakė vėliau labai tyliai,- Keista... kad gali mirti... kai myli...
Ravikas pasilenkė prie jos. Teliko tamsa ir veidas.
     -Aš buvau negera... tau,- sušnibždėjo ji.
     -Tu buvai mano gyvenimas...
     -Aš galiu... noriu... mano rankos... nebegaliu... tavęs apkabinti...
Jis matė, kaip ji įsitempė, norėdama pakelti rankas.
     -Tu mano glėbyje,- pasakėjis.-O aš tavo.

     -Ti amo,- tarė ji.
Ji prašneko savo vaikystės kalba. Pernelyg pavargo kalbėti svetima. Ravikas paėmė jos negyvas rankas. Kažkas jo viduje nutrūko.
     -Tu prikėlei mane gyvenimui, Žoana. Aš buvau tiktai akmuo. Tu mane pažadinai gyvenimui...
     -Mi ami?
Migdomo vaiko klausimas. Paskutinis nuovargis, glūdįs už visų kitų nuovargių.
     -Žoana,- pasakė Ravikas,- žodis „meilė“ nėra tam tinkamas. Jis pernelyg siauraprasmis. Jis tik dalelė, tik lašas upėje, tik lapas ant medžio. Tai kur kas daugiau...
      -Sona stata-sempre con tie...
Ravikas laikė jos rankas, kurios nebejuto jo rankų.
      -Tu visada buvai su manimi,- pasakė jis, nejučia prašnekdamas vokiškai,- Tu visada buvai su manimi, ar tave mylėjau, ar nekenčiau, ar dėjausi tau abejingas- tai nieko nekeitė, tu visada buvai su manimi ir visada manyje...
Juodu paprastai kalbėdavosi skolinta kalba. Dabar, pirmąkart, kiekvienas to nežinodamas, kalbėjo savąja. Žodžių barjerai nuvirto, jie suprato vienas kitą geriau nei bet kada.
      -Baciami...
Jis pabučiavo karštas sausas lūpas.
     -Tu visuomet. buvai su manimi,Žoana-visuomet...
     -Sono stata – perduta – penza di tie...
     -Aš buvau vienišas be tavęs. Tu buvai visa šviesa, saldumas ir kartumas – tu mane supurtei, davei man save ir mane patį. Tu mane prikėlei gyvenimui.
Kelias minutes Žoana gulėjo visai ramiai. [...]. išsiveržė riksmas:
     -Ravikai! Padėk! Padėk! Dabar!
Švirkštą jis turėjo jau pasiruošęs. Greit čiupo jį ir suleido vaistus po oda.

Jos akių vokai suvirpėjo. Paskui Žoana nurimo. Lūpos susičiaupė. Kvėpavimas nutrūko.

     -Pacientė dvyliktajame mirė,- pasakė jis.