Kai viskas baigia nužydėti,
viltis į paskutinį žiedą lieka,
į tą vėlyvo rudens žiedą
visa gamtos jėga sudėta.

Daržely gėlės jau nuvytę,
šalnų sidabro nuplikytos,
bet vienas žiedas saulėj švyti
prie lango lašais aptaškyto.

Rausva žvaigžde žalsvam fone
vandens paviršiuj atsispindi,
ir gera daros širdyje,
kad niekas niekur dar nedingo.

Šio žiedo paslaptis šventa,
kaip pasimatymo laukimas,
kai tavo žingsniai jau čia pat,
jaučiu pavasario dvelkimą.