Jūs manot, kad kopti į kalnus –
Paika pagyrūnų puikybė?
Slepiu užsispyrusius delnus –
Lai miega padangių rūstybė.

Po kojomis liko stogai,
Kaminai štai kutena padus,
Gal pavydi elektros laidai,
Jog plaukus man šiaušia dangus?

Ožkų aš paklausiu vis kelio,
Jos atsako man be-be-be-be,
Padėkoju mandagiai be galo,
Kad bent jos jau supranta mane.

Kuo aukščiau į snieguotas viršūnes,
Tuo žemiau vis slystu į save,
Kas sulaiko staiga už alkūnės? –
Atsargiai – alkana praraja!

- - -

Jūs manot, kad kopti į kalnus –
Paika pagyrūnų puikybė?
Sustingusius persmelkia kaulus
Šventovių varpų siekiamybė.