− Tai tu, Jula?
−  Ne kuri kita. Aš. O tau, Kontai Belajau, nelabai pasisekė.
Goflero ir  Kesvilo sumanytos ekspedicijos narys  buvo sužeistas. Tačiau  ištarti galėjo – jėgų buvo:
− Kodėl?
− Mano rankose ir pistoletas, ir granata. Manyčiau, kad tu ir kiti jūsiškiai ieškote ne tik mūsų bet ir kai kurių  dingusių  popierių.
− Manu, kad tu čiulbi apie Roko Ailoverio dienoraštį ir profesoriaus Bolario užrašus?
− Nėra jokių abejonių. Nesužinosi visų paslapčių. Ji – mano rankose. Nors ir pavyko tokiems kaip tu sunaikinti daugelį mūsiškių, tačiau paslaptis taip ir liks paslaptimi. Na gi, prisiartink, brangusis.
Meštos balse suskambo saldi neapykanta žmogui, su kuriuo kadaise drauge įžengė į metrikacijos skyrių, tam, kad  pradėtų naują gyvenimą.
− Nemaniau, kas esi tiek toli pažengusi. - tyliai ištarė  Kontas, kęsdamas  skausmą ir nusivylimą, – Dar vis tikėjau, kad nebūsi puolusi taip žemai.
− Apie kokią moralę gali kalbėti, jei ir pats mėginai parsiduoti. – atkirto pistoletą laikanti matrona, − Prisimink apie pasiūlytą “langą” į laisvę. Tu gi nepasirinkai kameros. Ar ne?
− Kaip matai – ne.
− Bet palikai savo draugus trūnyti  kamerose, o pats ištrūkai į laisvę. Apgavai ir mus, ir savus.
− Tikėjau...
− Tu lygiai toks pat išdavikas kaip ir kiti. Jokie idealai tau nėra šventi.
− O tau, Jula? Beje, šventaisiais nė vienas negimstame, ar ne?
− Žinoma. Bet lapai, kurių dauguma jūsiškių pasigedo ir vis dar yra svarbūs (manau, kad nelemti vabalai dar vis nėra galutinai išnykę) itin geidžiami, nes ir pati matau, kad  labai trokštate grąžinti sentvarkę, kad suklestėtų konfederatai, pripažįstantys tik vieną laisvę – ištikimai tarnauti Žemei. Tikri mankurtai – ne kas kita. Tik vergai gali apie tokią laisvę galvoti. Vienas iš tokių – tu, Kontai Belajau.
Kontas kantriai klausėsi Meštos pamokslavimo. Jis laukė atsirėmęs į sieną atomazgos pats vis labiau silpdamas, nes iš jo sužaloto kūno gyvastis sparčiai blėso su kiekvienu gyslas apleidžiančiu kraujo lašu. Netrukus jo sąmonė aptemo. Sužalotasis kareivis norėjo dar kažką pasakyti, tačiau akis vis dažniau užtraukdavo neperregima migla, o sužeistas vietas užplūsdavo nenuramdomas skausmas. Jis dar kurį laiką pamėgino pastovėti ant virpančių kojų, ištarti žodžius ir klausytis ką toliau vapa pamokslautoja. Tačiau netrukus jo sąmonė pasinėrė į tirščiausias sutemas...

Lauke buvusieji surengė antrąjį antpuolį. Jie nebekreipė dėmesio į grupelę pasidavusių žmonių, kurie išvengė mirties – priešiškas bastionas jau nurimo. Iš improvizuotos tvirtovės  nebeaidėjo joks šūvis. Antrosios atakos metu puolančioji grupė elgėsi atsargiai. Pro atviras išsprogdintas sienose angas sumetė dujines granatas ir savadarbius sprogmenis, o patys užsimaukšlinę dujokaukes suskubo pralaužtų įėjimų link.
Viduje gulėjo krūvos lavonų. Tarp jų kenksmingų dujų pakirsta blaškėsi viena šios tvirtovės gynėja. Kitame užkaboryje vis dar kvėpavo ir mėgino pajudėti sunkiai sužeistas Juodojo Lapino forto generolas Agamas Blasas...

Triukšmingą popietę į Kesvilo kambarį  užsuko šlūbčiojantis Vanautas. Jo sužalotame  veide ir subraižytose rankose atsispindėjo visos  nelaisvėje patirtos patyčios. Tačiau koordinatorius  čionai užėjo ne pasiguosti.
− Sveikas, Erikai.
− Labas, - nukreipė žvilgsnį į netikėtą  svečią neseniai braižybon įnikęs konstruktorius. Tik nubrėžęs reikalingą liniją Kesvilas atsistojo ir pasiūlė svečiui sėstis.
− Kokie reikalai tave pas mane atginė?
− Aš turiu reikalingus popierius, - negarsiai prabilo Vanautas.
− Apie ką tu, Jurijau?
− Juk visa stovykla ūžia nuo tų kalbų, o tu absoliučiai dar vis neišgirdai svarbios naujienos. Aš vakar radau trūkstamus profesoriaus užrašų lapus.
− Kalbi tiesiog mįslėmis...
Aš ne apie ką nors kitą, o apie nužudytojo profesoriaus Bolario užrašus...
− Tu rimtai?
− Man visai ne pasakos rūpi, Erikai. Iškentus visą tą Golgotą manyje, matyt, visiškai pradingo humoro jausmas. Nėra potraukio linksminti.
Vanautas ilgai nedelsdamas iš užančio išsitraukė ugnies paženklintus skubria rašysena primargintus lapus ir ištiesė  šiuos braižytojui. Sulamdytuose ir aptrintuose puslapiuose buvo ir Ailoverio, ir Bolario išdėstytos mintys. Kesvilas, apgailestaudamas, kad taip ne itin svetingai priėmė svečią netrukus įniko į tekstą.

...aš jau turiu  nepaneigiamų žinių iš kur toji neganda, apnikusi mūsų rūstų pasaulį. Aš, Rokas Ailoveris, galiu patvirtinti, kad tie vabalai ne kas kita, o mūsų Danaute, slaptoje konfederatų bazėje sukurti padarai. Gal būt jie buvo sukonstruoti pagal Marse rastų vabalų pavyzdžius. Kažkodėl esu įsitikinęs, kad Naujajame Vindeire įsteigtose slaptose laboratorijose šie psiaudoelektroniniai gyviai  savo kūrėjus  nugalėjo suteiktomis galiomis ir ginklais, užuot gynę pusės Galaktokos planetų bendrijas. Vabzdžiai atsisuko prieš pačius šeimininkus. Ganėtinai banalu, tačiau tai yra tiesa.  Galiu teigti, kad žmonės ir kiti humanoidai gerokai apsigavo, nes slaptasis ginklas net ir būdamas ne tokiu viską naikinančiu kaip, tarkim, anihiliacinė arba atominė bombos, sykį ganėtinai ramiu būdu atsigręžė prieš mus. Ir taikiniu tapo Danautas. Konkretus numatytas strateginis objektas – visa elektroninė ir elektrinė įranga... (toliau tekstas nutrūksta)

Kiti lapeliai.

“Teisus buvo mano bendramintis, teigdamas, kad keistieji vabalai yra pakankamai žemiškos kilmės. Galiu pridurti, kad ši pusiau biologinės  kilmės struktūra, net ir būdama keistoka ir nematyta, sukurta pačių žmonių rankomis. Viską išduoda mikroschemos. Vieno vėliau apžiūrinėto vabalo pilve aptikau mikroschemą, paženklintą lotyniškais rašmenimis. Tai ir išdavė tų tariamai nežemiškų padarų kilmę.
Kitas pastebėtas dalykas – nors aplinkui vyksta nepalankūs dalykai, mane jie šiek tiek tam tikra prasme ramina. Tie elektroniniai kūriniai nėra amžini. Patikėkit, netgi aprūpinti šiuolaikiškiausia gyvybės palaikymo ir maitinimo įranga tie vabalai neturėtų ilgai gyvuoti. Be to, jei jų kilmė yra pakankamai žemiška, vadinasi jie tikrai nėra ilgalaikiai, nors pagaminti pakankamai preciziškai ir, atrodo, kažkam turėtų ilgokai tarnauti. Tačiau logiškai pagalvojus, vabzdžiai sukurti tam, kad kažką galėtų nukenksminti, bet ne dėl to, kad  patys pakenktų juos sukūrusiems, savo slaptus kėslus slepiantiems neregimiems užkariautojams arba gynėjams. Manau, kad jau po mėnesio vabalai dings taip, kaip ir atsirado. Staiga.
Vabzdžiai klastingi, pasak vieno paprasto darbininko, jie vis dėlto neturėtų būti neįveikiami. Pirmas ginklas prieš juos – laikas. Kito žmogaus teigimu, vabalus galima puikiai pritaikyti savo reikmėm. Juos perprogramavus ir pajungus savo valiai, galima atsikratyti prakeiktos energetinės blokados. Berods, dar Ailoveris man yra sakęs, kad padarus gali pražudyti ne kas kita, o tikslo nebuvimas (ką jie veiktų, kai misija bus atlikta – visi energetiniai šaltiniai  užblokuoti, elektros ir elektroninė įranga “užgesinta”). Šie padarai gali kapituliuoti prieš save pačius. Žinoma, tai tik hipotezė, tačiau, patikėkit, skambanti įtikinamai. Ir taip pasakė ne tik Ailoveris, bet  ir sukčius bukaprotis sandėlininkas Starfas...”  
Teksto pabaiga.

Kalėjimas buvo ankštas. Jo mažame kiemelyje būriavosi keliolika čia įkalintų nusikaltėlių. Jie užsidirbo neilgą popietę. Dauguma kalinių rūkė ir šnekučiavosi.
Tarp suimtųjų stoviniavo Jula Mešta. Ji ilgesingai prisiminė tą  žiemą, kai mėgavosi tikra laisve. Kalinė su nostalgija grįžo į Respubliką, kuri liko kažkur praeityje.
Prie Julos prisiartino eksgenerolas Blasas. Atkišęs mechaninę ranką likimo bendražygei ištarė:
− Ar jau sulaukei naujų žinių?
Jula, pažvelgusi į dangų prabilo:
− Ryt, ne vėliau, sulauksime  debesies.
− Gal taip pranešė generolas X?
− Taip. Jo pasiuntinys man paliko primityvų laišką. Naujas netikėtumas tiems sumautiems tvarkdariams bus kur kas baisesnis už tuos trumpai karaliavusius vabzdžius. Visiems bus nejaukiai linksma, - baigė išspaudusi ironišką šypseną kalinė.
Tuo tarpu kieme suzirzė įkyrus zumeris, skelbiantis pertraukos pabaigą. Kalėjimo prižiūrėtojai pranešė, kad keliems kaliniams bus sutrumpintas nelaisvės laikas, pakeičiant bausmę į neseniai priimtą  savanorišką Amneziją. Kadangi šiame ankštame kalėjime daugiau jokių alternatyvų nebuvo, belaisviai turėjo laukti eilės prie kalėjiman atvežto aparato.
Kažkas minėjo, kad labiausiai  priešinosi Jula Mešta, kurią  pavyko sutramdyti tik įšvirkštus stiprius raminamuosius. Reginį nenoromis stebėjo  kalinių prižiūrėtojų viršininkas Guamas Livintauras, prieš valandą gavęs naujienas apie sulaikytą dar vieną neklusnų generolą. Tuo tarpu ore blaškėsi keli sidabraspalviai vabalai. Jie įnėrė pro pradarytą kabineto langą į patalpos vidų kur rinkosi teisingumo komisija...

Pabaiga.

Plungė 2001 09 30 – Telšiai 2005 01 08