Generolas buvo tiesiog įtūžęs. Jis netikėjo, kad viskas taip greitai  pasikeis. Jo akylūs žvalgai ką tik pranešė,  kad link forto artinasi svetimi gravitaleriai. Blasas savomis mašinomis, deja, jau nebegalėjo pasidžiaugti, nes dėl savo perdėto  atsargumo sugebėjo sunaikinti beveik visą forte buvusį transportą, bijodamas, kad kas nors nesugalvotų ir nepabėgtų, o taip pat ir neatsirastų nenumatytų išdavikų, galinčių kaip nors pakenkti jam pačiam. Tiesa, dar buvo likusios beveik veikiančios dvi mašinos, tačiau ir jas paruošti bet kokiai kelionei, deja, nebūtų niekas suspėjęs. Liko tik vienintelė išeitis – mobilizuoti visas jam ištikimas jėgas pačiame forte. Jula Mešta, išgirdusi apie grėsmę, o taip pat ir toks niekur anksčiau nepasižymėjęs Nekdailas ir Vinčiras jau senokai trynėsi vadavietėje, kur Blasas  dėstė  skubiai sukurptą gynybos planą.
− Nesnauskit! Kuo skubiau pašaukit visus, kurie turi ginklus ir nori stoti mūsų pusėn. Netrukus tie pas mus skubantys niekšai gali būti jau čia! Leitenante Vinčirai, imk ir patikrink visus įėjimus į vadavietę. Pažiūrėk, kad visos durys būtų aklinai užkaltos ir kad nebūtų nė vieno plyšio. Palik tik vieną laisvą išėjimą.
-Gerai, vade,  skubu.
-Ir dar, - Blasas sulaikė  besiruošiantį vykdyti įsakymą leitenantą, - atnešk granatų. Jos rūsyje.

Netrukus centrinėje būstinėje susibūrė apie dvidešimt “Juodojo Lapino”  ištikimų kariūnų. Jula Mešta irgi buvo su jais. Ji  už savęs užtrenkė sunkų bunkerio dangtį ir pritvirtino prie jo sprogmenis tuo atveju, jei  priešas pamėgintų pro šią landą patekti. Keli kareiviai, ginkluoti automatiniais pistoletais įsitvirtino ankstame apžvalgos bokštelyje, iškilusiame virš vadavietės. Ši vieta virto improvizuotu  gynybos bokštu. Kiti kovotojai tikrino savo ginkluotę. Porą forto kariūnų dalino amuniciją. Dar porą perversmininkų įsitaisė priešais mažas šaudymui skirtas angas ir stebėjo ar dar nėra priešų.
Gravitalerių ilgai laukti nereikėjo.  Šarvuotos beratės mašinos  Respublikos Kieme  pasirodė  netikėtai. Apie jas iš karto susibūrė neištikimieji, išlindę iš barakų ir kitų pastatų. Tie žmonės nepakluso  savo vado įsakymams. Iš mašinų pasigirdo jiems skirta komanda mesti ginklus. Kas juos turėjo, suskubo juos sumesti ant žemės. Tokių tariamų išdavikų atsirado pusantro šimto. Blaitas, grieždamas dantis ir keiksnodamas šiuos silpnavalius, kreipėsi į  mažą savo šalininkų būrelį, ragindamas atidengti ugnį. Jis nusprendė, kad momentas taip padaryti pats palankiausias.
Iš pradžių  krito atvykėlius pasitikę stoties vyrai. Jie jau neturėjo jokių ginklų, o pasitraukti jiems nebebuvo kur – kieme, išskyrus tas dvi atvykėlių mašinas, nebuvo jokios patogios priedangos, už kurios galėtų pasislėpti. Iš gravitalerių išlipęs pakankamai gerai ginkluotas būrys, nekreipdamas  dėmesio į kulkų pakirstuosius, skubėjo į priekį iš kur nenutilo šūviai.
Blasas visiems įsakė be perstojo šaudyti, nepasiduoti.  Be to jį ir jo dvidešimt karių saugojo energetiniai improvizuotos tvirtovės šarvai. Šią apsaugą galėjo pralaužti tik minos ir granatos arba plazminiai ginklai. Juodojo Lapino forto vadas, keiksnodamas, kad neturi geresnių ginklų ir pastebėjęs, kad priešų ataka nėra palaužta, liepė saviškiams imtis paskutinės taktinės priemonės. Jula Mešta iš pirmo žodžio suprato savo vado mintis, todėl užuot šaudžiusi suskubo nešti sprogmenų ryšulius ir dėžutes su granatomis į bokštelį iš kurio buvo patogiausiai gintis.  Kai pirmosios granatos atsidūrė ten, iš kur gynėjai pliekė į priešą, viršuje nebūta nė vieno kovotojo. Du paskutiniai Julos akyse krito palaužti negailestingų lazerio spindulių. Vienas išlikęs karys   bejėgiškai nukarusiomis ir sužalotomis rankomis nuslinko už medinių laiptų, tikėdamasis rasti patikimesnę uždangą ir nebežinodamas ko dar imtis. Ne bokštelyje besislepiantys kariai dar gynėsi, beprasmiškai šaudydami į visas puses išorėn. Puolančioji pusė, net ir gerokai praretinta, buvo kovingesnė ir labiau organizuota. Tai suprato ir  generolas, kuriam, nors ir pasisekė nukauti dar šešis puolančius priešininkus, tačiau nepavyko sustabdyti atakos. Netrukus jau bildėjo iš išorės daužomos durys. Smūgiai nuaidėjo iš visų improvizuotos tvirtovės pusių. Netrukus driokstelėjo sprogimas. Jula Mešta suprato, kad pralaužta paskutinė užkarda, o priešas jau čia pat. Dar nuaidėjo  keli šūviai, pro juos suvaitojo sužeistieji. Ji išgirdo savo vado keiksmus, atsklidusius iš užbarikaduotos patalpos, už sienos. Po to dar vienas vienintelis šūvis...
Mešta iš vėliau pasigirdusių garsų puikiai suprato, kad Blaitas savo noru nesiruošė pasiduoti, o ketino išeiti tik savo noru...
Jula, praradusi savitvardą suriko, suvokusi, kad dabar viskas baigta, kad pralaimėjimas jau yra:
− Ne, jokiu būdu ne!
Po to griebė netoliese pastebėtą granatą ir sviedė už koridoriaus posūkio. Po kurtinančio sprogimo, išsitraukusi iš makšties  nedidelio kalibro pistoletą įsiveržė į  sprogimų ir šūvių suniokotą patalpą. Vadavietėje  gulėjo sudraskyti kovotojų kūnai ir neatpažįstamai sumaitoti baldai. Tarp saviškių buvo keli įsiveržėliai, kurie pro pramuštą sieną lindo vidun. Julai vienas besiartinantis  asmuo pasirodė labai pažįstamas. Ir ji, mestelėjusi žvilgsnį į tą  pusę, suprato...

Bus dar