Kaip tu greitai tapai, susiskaidęs į potemes, laike,
O visur pasilieka tik atspalviai lašo spalvos –
Tavo mintys mane su palete po nemigą vaikos,
Aš sustot ketinu, nes Tau bėgti tikrai nusibos.

Tu prie vartų aukštų  palikai suliepsnojusį rytą,
Tamsų vakarą paskandinai girto vyro kalboj.
Keista, aistros nuo mano žaliuojančio medžio nukrito,
O kitur trankės žemėn  apsunkę rudens obuoliai.

Aš turėčiau rami išsimaudyti Tavo eskizuos.
Kaip pavargus avis prisiglausti prie būrio avių.
Lauksiu mirtį įteikiant  ant podiumo – Vargetos prizą –
Be diplomo, be žodžių, garsų, be ženklų ir spalvų.