( apie tikėjimo lengvumą)

         Žaliam Jordano upės vandenyje, visai prie basų kojų plaukioja dideli šamai, tingiai judindami savo bežvynius kūnus ir ūsus, čia jie nebijo žmonių, nes čia jie yra ne košer, ne valgomi, bežvyniai.
         Įbrendu į vandenį, keistas jausmas apima, ir visai ne dėl to, kad rusakalbė gidė be perstojo čiauška apie Joną Krikštytoją ir Jėzų, ir kad būtent čia šioje vietoje buvo Jis krikštijamas.
         Susišlapinau plaukus, atsisėdau ant akmens. Kiek yra tekę matyti panašių upelių ir įvairiausių spalvų tekančio vandens, čia ne toks žalumas, ne. Čia tas žalumas panašus į Jo akių žalumą, nes Jo akys turėjo būti žalios ( kažkur skaičiau kad rudakiai yra vampyrai, atleiskit tos spalvos akių savininkai). Jo akys turėjo būti tokios, kad pažvelgęs į jas negali atplėšti savųjų, tai akys į kurias žiūrima, ne spoksoma.
         Grupė triukšmauja, prašo pakrikštyti, nes aš esu Krikštytojo bendravardis. Juokaudamas palaistau keliems ir kelioms viršugalvius Jordano vandeniu, pasemdamas kaire ranka, nes esu kairiarankis, ir rimtu veidu pasakau, kadangi aš pats nesu tradiciškai tikintis, tai dabar aš jums nuploviau jūsų bažnytinį krikštą, nes tik Jordano vanduo nuplauna bažnytinį krikštą.
         Kelių naujų ,, nekrikštų“ akyse blyksteli išgąstis, o aš ramiai, kaip koks Kramskojaus Kristus atsisėdu ant akmens ir tarsi Jordano šamas nebyliai išdrožiu pamokslą:
         ,, - Tikėjimas nėra toks baisiai rimtas dalykas, koks atrodo žvelgiant į bažnyčių dekorą, ten yra rimtis ir susikaupimas, ten yra kančia įmūryta į mus kaip kokias gotikines katedras. Tikėjimas nėra kryžius, kurį neši savyje, ne.
         Tikėjimas yra paprastas, nesudėtingas, net linksmas dalykas, jis toks lengvas kaip močiutės išmokytas ,, Tėve mūsų...“ arba Dekalogo priesakai, tikėjimas yra instrumentas, savotiškas ramstis einant per gyvenimą, jis yra kaip raktas, padedantis atverti anapusybę, tikėjimas yra gyvenimo mokytojas. O kas myli susikaupusį ir visada rimtą mokytoją? Ir kur jūs matėt gyvenimą susidedantį iš rimties ir susikaupimo?
         Tikėjimas yra menas gyventi ir kaip kiekvienas menas talpina savyje meilę ir neapykantą, gyvenimą ir mirtį, juoką ir ašaras – aistras, metafiziką.
         Palaiminti esate, kurie trokštate tikėti, nes jūs būsite įtikinti, tik būkit geri, pasilikit trupučiuką vietos abejonei...“
         Man baigus savo nebylų pamokslą, pajutau kaip švelniai bakstelėjo į basą koją Jordano šeimininkas šamas, tarsi paliudydamas mano nebylių žodžių teisumą.
         O Jordanas neskubėdamas tekėjo, nešdamas savo žalius vandenis per dykumą.
         Aš atsistojau, šaukė gidė, važiuojam į tą vietą kur Jis sakė Kalno pamokslą...
         Ar pasakot kas buvo toliau?