Vabzdžiai po truputį traukėsi spiečiais į atšiaurius kalnus. Tai pastebėjo ko ne visų fortų gyventojai. Vieniems iš tiesų  tai kėlė optimistines mintis, viltį pagaliau sulaukti pagalbos iš išorės. Bet būta ir tokių, kurie  nervinosi, nerimavo dėl savo ateities, juolab jei sukėlė perversmus, įkūrė savo miniatiūrines valstybėles ar nepriklausomus miestelius. Šie įvykiai  vėlgi paskatino naujus neramumus netgi ten, kur iki tol vyravo absoliuti vienvaldystė. Vienas iš tų, kuris pajuto slystant žemę iš po kojų, buvo ne tik generolas Agamas Blasas, kuris pačią pirmą kilusio pavojaus dieną ėmėsi drastiškų užmačių.  Tuo tarpu kiti, gyvenantys dvyliktoje ir septintojoje stotyse, džiaugsmingai sutiko skrajūnų pasitraukimą. Po dviejų dienų tose gyvenvietėse atsirado elektra, todėl ten vykdyti specialūs projektai, taikyti tuo atveju, jei vabzdžiai nebūtų niekad apleidę šių žemių, buvo nutraukti, nes tapo nebeaktualūs. Atgijusia ryšių įranga jau buvo galima užmegzti ryšį ne tik su artimiausiomis stotimis, bet ir  pamėginti atkurti kontaktą su Žeme. Blasas kurį laiką dar džiaugėsi, kad sunaikino savo  valdose buvusią elektroniką. Tačiau nespėjo praslinkti nė dvi dienos, kai dėl savo veiksmų ėmė gailėtis savo iki galo neapmąstytu poelgiu. Jo tamsieji patarėjai jau ėmė burnoti ant savo vado, kuriam ištikimai tarnavo, kad be reikalo įsakė sunaikinti įrenginius. Būta žmonių, kurie skelbė  utopijas, kad turint veikiančius kompiuterius ir papildomus įtaisus įmanoma  užblokuoti visus ryšių kanalus Danaute, tokiu būdu pratęsiant juodąją forto egzistenciją. Pradėję normaliai funkcionuoti likę nesugadinti elektros ir elektronikos prietaisai neilgai trukus maištininkų stovyklavietėje sukėlė tikrą sumaištį. Tos nepasitenkinimo jėgos nebegalėjo suturėti net tvirta generolo ranka. Netgi Meštos entuziazmas gerokai  prigęso. Sumenko ir kitų forto gyventojų optimizmas.
Neliko nepakitęs ir pagrindinių kankintojų, kurie užsiėmė kalėjime uždarytų kalinių kankinimais, nors, rodės, turėjo būti atvirkščiai. Žodžiu, į “Juodojo lapino” fortą  atslinko nelauktas nerimas  ir neviltis. Pokyčius netruko pajausti ir tvarkos šalininkų likučiai – keli likę ankštoje kameroje uždaryti belaisviai. Šie nujautė  apie  įvykių eigą, nors prižiūrėtojai nė pusę lūpų apie tai neprasitarė. Vis vien buvo aišku, kad  forto užkariautojams turėtų sektis ne kaip vien dėl atsiradusios elektros. Anapus šaltų sienų vyko tai, ko nebuvo numatęs didysis generolas...
Vieną  šaltą ir žiemišką naktį  mirtinai nusilpusį kalinį, buvusį mechaniką  Daitą du valdovo parankiniai nuvilko į kitą baraką. Jam nepasakė kodėl, tačiau ir to pakako, kad belaisvis suvoktų, kad miestelyje – valstybėje netikėtas atšilimas šiek tiek palengvinęs suimtųjų dalią. Netrukus Daitas atsidūrė ankstesnėje kameroje, kur kadaise kalėjo. Tik dabar, po tiek daug dienų, savo nualintu kūnu pajuto šilumą. Netgi žinojimas, kad yra viso labo tik belaisvis, nebeatrodė tokia didelė kančia. Kamerą šildė kažkoks dar nesugadintas šildytuvas, kuriam energiją teikė stebuklingu būdu nesugadintas generatorius, ūžiantis už sienų. Vien mintys apie seniai jaustą šilumą kaliniui sukėlė  prislopintas mintis apie laisvę. Daitas, kai prižiūrėtojai trumpam išnykdavo iš akiračio, su savo likimo bendrais tylomis rezgė išsilaisvinimo planus. Viltis būti laisviem augo su lig kiekviena valanda, nors kokia bus ta ateitis ligi šiol niekas nežinojo. Net tie naujavaldžiai, esantys už storų kameros sienų.

Jaukioje elektriniu šildytuvu įšilusioje patalpoje užsimezgė artimų bičiuliu pašnekesys. Prie plastikinio žemėlapiais ir išbarstytais dokumentais  apkrauto pailgo stalo sėdėjo du pagyvenę strategai. Vienas jų – Kesvilas. Antras – stovykloje spėjęs pagarsėti Gofleras.
Jiedu bendravo ramiai rūkydami cigaretes, kurių dūmų raizginiai kilo link apsiblaususių lempų.
− Rytoj trauksime į Lapino fortą, - prabilo susimąstęs Gofleras
− Kiek iš viso vyrų? –  pasidomėjo Kesvilas.
− Tiek, kiek sutalpins trys gravitaleriai.
− Ar mums pakaks ginklų?
− Gal ir užteks. Nemanau, kad priešas bus geriau ginkluotas. Net ir trisdešimt žmonių turėtų įveikti tas velnio išperas, nes tiek ir mes, tiek ir jie – ne karinių bazių valdytojai. Daugelis ginklų pritaikyti daugiausia tik medžioklei. Beje, įsivaizduoju, kad Blaitas vis dar užtikrintas savo gera egzistencija.
Kesvilas buvo skeptiškesnis:
− O jei kalnuose smigs mūsų transportas? Juk ten dar gali būti užsilikę daug vabalų?
Gofleras šiek tiek pyktelėjo, gesindamas savo cigaretę:
− Nori pasakyti, kad  geriau eiti į jų lizdą pėsčiomis?
− Na nežinau, tačiau turime sugalvoti visas atsargumo priemones, kurios gali būti naudingos sugedus gravitaleriams.
− Siūlau skrieti tiesiog pažeme ir netgi aplinkiniais keliais, lyguma palei Červalio slėnį. Manau, kad slėniuose neužsiliko jokių vabzdžių. Prisimink daktarą Kronciką ir profesoriaus Bolario hipotezę.
− Profesoriaus jau nebėra, − priminė Kesvilas ir užgesino  savąją nuorūką.
− O ką jis teigė savo užrašuose? –  Gofleras tiesiai ėjo prie tikslo.
− Jau žinau apie tą jo spėliojimą apie specifinį  debesį arba ūką.
− Atkreipk dėmesį į tą faktą, kad vabzdžiai sparčiai ėmė trauktis į aukščiausias žemyno vietas, kol, galų gale, tikėtina, kad ims ir pakils į stratosferinius atmosferos sluoksnius., o iš ten, “užmigę” savotišku “žiemos miegu” patrauks visi susimetę į krūvą hipotetiniame ūke bekraščiu kosmosu, kol po daug metų vėl įskries į kokią nors planetą, jos atmosferą. Pats manau, kad ne žmonės ir ne Svalino – Granafio agentai dėl viso to kalti. Diversantas – pati menkai ištyrinėta gamta.
− O kas gi?
− Tiksliai paaiškinti  ir aš negaliu. Tačiau prisimenu skaitęs, kad erdvės įsisavinimo epochos pradžioje toks Ernstas Belilis, tyrinėdamas Artimąjį Užžemį, Marse, pastebėjo kažkokių vabzdžių kiaukutus, kurie, kaip vakar palyginau tas senas foto su matytais čia, Danaute,  čionykščiais skrajūnais,  pastebėjau identiškus vienų ir kitų panašumus. Regis Marsą pražudė ne gamtos katastrofos ar karinio konflikto sukeltas kataklizmas, bet lygiai toks pat paslaptingasis debesis su  savo “kroviniu” – vabzdžiais.
− Ar apie tavo atradimą dar kas nors žino?
− Tikėtina, kad tikrai ne, − šyptelėjo Gofleras.
− Regis, ši Marso pražūties teorija tebūnie pavadinta tavo vardu, − nepiktai nusijuokė Kesvilas. Bet po to surimtėjo.
− Matau, kad juokiesi ir nelabai tiki mano žodžiais, - Gofleras truputį įsižeidė, tačiau greitai nusiramino.
− Aš visai nesišaipau iš taves. − Kesvilas nuramino bičiulį, − Kažkaip turi būti pavadinti nauji atradimai ir reiškiniai.
− Betgi čia joks reiškinys, − paprieštaravo Gofleras, − Čia tik mano hipotezė. Ją reikia dar patikrinti, o faktus patvirtinti ir pateikti oficialioms mokslo institucijoms. Tik po to galima džiūgauti ką nors ypatingo atradus. Ar kas nors jau išsaugojo  bent kelis tų prakeiktų vabzdžių egzempliorius?
− Kur nors gi turėtų tokių būti. “Juodo lapino” forte, pamenu, buvo keistuolių, kurie stengėsi sugauti skrajūnus. Galų gale ir kitur turėtų būti panašių tyrinėtojų...  Gal esama savamokslių tyrinėtojų, kurie tikriausiai jau turi bent tų vabalų kiaukutus. Beje, kai nutirps sniegas, turėtume aptikti negyvų vabzdžių, gal net ne vieną...
− Tokie, kaip Mesijas Esteralis Brondviko planetoj? – mėgino įkibti  strategas.
− Būk geras, nesišaipyk, o paklausyk.
− Gerai, tave suprantu, − surimtėjo Kesvilas, − yra toks... tai yra buvo Ailoveris. Jis irgi daug ką aprašė. Turiu omeny tuos vabalus.
− Vietoje priminei jį. Apie jį ne vien tik girdėjau. Vien jo dienoraštis ko vertas. Šiek tiek jį spėjau patyrinėti. Dabar tą rankraštį tyrinėja stoties biologai.
− Gal kaip literatūrinį veikalą?
− Nepanašu. Jie lygina faktus, pateiktus profesoriaus ir to mėgėjo. Be to, šiandien sužinojau, yra ir kitų paliudijimų. Daug ką protingo gali pasakyti dar keletas asmenų.
− Tikiu, Goflerai.
− O dabar grįžkim prie invazijos į “Juodojo lapino” forto plano. Netgi nelaukiant tų tyrimų pabaigos mes negalime nieko neveikti. Kiekviena tų anarchistų ir perversmininkų grupuotė taipogi nesnaudžia. Gal jie turi sukaupę savo planų, nes turėjo suuosti, kad situacija pakitusi. Jie turėtų suvokti, kad nėra visagaliai padėties šaimininkai, todėl jau rytoj turime išskristi.
− Tik jokio kito viršžeminio transporto, kad vyrai nenusisuktų galvų, jei būtų avarija.
− Tai savaime suprantama, − sutiko Gofleras.
− Ir tik saugiais aplinkiniais keliais, ne per kalnus.
− Įsiminiau tavo pastabą. Smogikų būriai keliaus ne per Kalvarirebą. Apie tai juk seniai aptarėm.
− Aišku, dėlto, man regis, net šiandien būtina imtis paruošiamųjų darbų.
− Kol kas siūlau eiti pavakarieniauti. Tik švęsti dar anksti.