Naktimis rasoja mano akys - nuo upės kyla rūkas, pažadindamas
Bažnyčių varpus ir tikinčiuosius iš saldaus ir nuodėmingo miego.
Garuoja vandenys ir kalnų papėdėm lipa medžiams virš galvų,
Kai akmenų pakrantėj niūniuoja Poseidonas girioms melodijas sirenų.
Trys dūžiai tolybėse atsiliepia statulos širdyje - stogų varnas pabaido,
Keičiasi upės tėkmė, vaga nebeišlaiko, ir žingsnių rimas - gyvieji prisikelia.
Bangų muša pasivaideno, vandens bokštus, visa griaunanti,
Į tikėjimą kviečianti - ryto švyturys jau gęsta saulėtuose vitražuose.