Man skundžiasi medis  prie prieklėčio vartų suklupęs
Kaskart, kai grįžtu aprandėjęs į savo namus .
Jam nieko nereikia, tik veidą apšepusį rūpi
Pasuk į mane , kai žiūrės  palaimingai ramus.

Jis  šneka mažyčiais bevardžiais laukimo lapeliais
Kai krenta ant tako sutrikus mėnulio šviesa -
Tai jis katarsiu mano nuodėmės  švelniai  nuvalo,
Kad jusčiau, kaip magiškai lūpas sulipdo sula.