Svajokliškos mintys apima mane,
Kai kiti šneka apie sapnus,
Apie nelaisvę, jausmus, žmogiškuosius troškimus...
Gražiausių širdžiai vietovių vaizdus.

Prisimenu žmogų, kuris šnekėdavo paistalus vis...
Bet jis juk svajoklis, kad ir kuo būtų jis.
Juodas gobtuvas, dalgio kotas delne ir
sklendžia per rūką...
Jo vizija, svaja – gąsdinančiai balta!

Jis nebaisus, net mielas, tik dedasi baisiausiąja mirtim!
Vis klega užrakintos jo svajos ir veržiasi naktin.
Išsakė jas eilėraščių eilutėse tartim.
Šalčiausiuose širdies kampeliuose kraupumo ir abejingumo pilnatim...

Jis neištrūks, nes jis tik geras vaikas, gyvenantis svajoklio prigimtim.
Sapnai jį smaugia, žudo palengva...
Kol kris juodoji giltinė ant purvinosios žemės negyva,
Ir nebpakils...