Amžina horizonto medžioklė –
Garvežys į transcendentinį taikinį,
Vagonais taiklėjanti duoklė,
Laiką skrodžianti laikiną.

Aš lyg ir prieky visų,
Sustingęs beveik kaip paminklas,
Esu, tuo pačiu ir nesu
Visiems visada reikalingas.

Nors kūnas ir stovi „už vairo“,
Dvasia seniai už langų,
Gamtovaizdžiais Dieviškais braido,
Kaip sunkiai paskui ją randu...

Kiek kartų man teko nuo bėgių
Nugreibti jautrius poetus,
Naktų kiek skausmingai bemiegių
Regėjau kapotus vaikus.

- - -

Amžina horizonto medžioklė
Kaip sąstato ištikimybė,
Alsuojanti bėgiais vėduoklė –
Gaivi mašinisto kantrybė.