Rytą man į galvą kalė himnas. Net iš krėslo išvirtau. Tik tuomet atsiminiau, kad buvau įjungęs radijo tašką, kurį pamiršau vakare pritildyti. Dėl to įvyko tokia gyvinanti staigmena.
Atsikėlęs nuo grindų supratau, kad vėlei baigėsi mano Naktinės fantazijos. Reikėjo iš darbo skubėti namo. Sukandęs dantis (krisdamas ant grindų buvau smarkiai užsigavęs alkūnę) priėjau prie stalo. Būtinai reikėjo įsimesti į kuprinę fantastknyges, suvynioti didžiulį Meilės žemėlapį, kurio nebaigiau netikėtai užsnūdęs...
Taigi budėjimas pasibaigė. Pats metas eiti į trantabusų stotį. Nuėjau. Trantabusas lyg tyčia vėlavo. Labai nervinausi. Zona - namai manęs laukė, o pajudėti ten link be trantabuso tiesiog nebuvo galima. Kol laukiau tos sumautos daržinės ant ratu, sugalvojau naujo apsakymo fabulą, iškeikiau trantabusistus ir Zoną, kuri, pripažįstu, yra tikrai atsilikusi. Ten lyg koks paskutinis mohikanas stumiu dienas (žinoma, kai nesu darbe).
Pagaliau trantabusas vietoje. Aikštelėje. Sulipo nuknebnosiai realistai. Paskui juos ir aš.
Įsmukęs į velniškai gerą transporto priemonę ilgai tratėjau Zonos link. Karštis ir dulkės, triukšmas ir gumos tempimas (gumtempis). Bet vis dėlto kelionės tikslas pasiektas. Liko tik kuo skubiau nurisnoti dulkinu keliu namo link. Nepamirštu, kad ten yra ir rytmečio saulės nutviekstas reprezentacinis fantastų klubas. Dėl to tikrai vertėjo paspartinti žingsnį. Juk priekyje laukia reprezentacinis... Tyruose šis klubas buvo pats geriausias ir, aišku, vienintelis šitame krašte. Tai ir mano namai. Kambaryje buvo stalas, dvi kėdės, foteliai ir bibliotekėlė kairėje, bei sofa dešinėje, prie sienos. Ant sienų kabėjo fantastiniai plakatai ir atributika, parsivežta iš Anapus. Permetęs akimis šį neįprastą vaizdą išsitiesiau ant sofos. Tyliai paleidau elektroninę muziką ir pradėjau šnekučiuotis su neregimais klubo nariais, kurie įsitaisę foteliuose, ant kėdžių ar kur kitur. Jie, nenustebau, visiškai nepavėlavo į reprezentacinio klubo susirinkimą. Bendraminčiams žėriau idėjas. Jie, pasirodo, irgi turėjo puikių sumanymų. Paskui skaičiau savo kūrybą, prieš tai išklausęs keletą tikrai įdomių apsakymų, kuriuos sukūrė keli reprezentacinio klubo nariai. Kažkuris po viso to visiems parodė atsineštą fantastinės muzikos kasetę. Įkišo į tariamai veikiančio magnetofono ertmę. Įvyksta stebuklas - pasigirsta visiškai negirdėtos  kompozicijos akordai.
Klausydamasis su visais nuostabios fantastinės muzikos pasiūliau žaisti \"Karius ir magus\". Jie, be abejonės, sutinka. Žaidimas trunka ligi pat vėlyvo vakaro. Paskui viskas dingsta. Klubo narių - nė žymės. Magnetofonas, paaiškėjo, net nebuvo įjungtas. Iš radijo plaukia banalus popsas, o iš gretimo kambario kažkas įkyriai rėkia:
- Kelkis!..
Dar nebuvo vakaras. Pažvelgiau į langą, po to į laikrodį. Suprantu, dar tik pats vidurdienis. Aš pasijutau esąs plačioje Zonoje, namuose ir reprezentaciniame fantastų klube. Atrodo, sugrįžau į realybę, bet štai - susirenka nauji nariai. Kuo puikiausiai  įžiūriu tuos nepažįstamus veidus...