Kaštonai lauke, kai baltu gyvenimu sninga,
Ir krinta į saujas lietus, dar nespėjęs prisirpti.
Akelėm rudom pažiūri kaštonai, ir krinta
Į vakarą lapų paukštelės. Iš lėto pradeda tirpti
Stiklai tarp tavęs ir manęs.
Iš kvarco, iš veidrodžio pilko
Dulkėtu paviršium, kad jau nesimato vienatvės.
Netyčia suvirpa lyg stygos, lyg akys, lyg pirštai,
Bet niekas karščiau jau neišgali degti.
Jokios kibirkšties. Tik šalta ir žvaigždės už kaklo
Kikendamos krinta. Tau uodegas rodo kometos,
O man kai ruduo, gal labiausiai patiktų. Numirti.
Kartu su šalna, su saule užgimti iš lėto.
Patinka, kad skauda visiems. Ne vienam
Atsiveria žaizdos ir vėl raganauja likimą
Svirpliai paskutiniai žolėj dar išrašo bausmes nekaltam,
Kai raivos ruduo patvorėm
Mes iš naujo įstiklinam sielas.