Tamsiaodžiai apvaliaskruosčiai berniukai bėginėja vienas paskui kitą. Veiduose šmėkšteli šypsenos.
- Naktis, - uždengę vieni kitiems akis krykščia. Žolė žalia lyg į dažus pamerkta.
Pabundu, atsimerkiu.

Saulė dryžiais nusitęsia iki pat žemės.
- Eime, eime, - mano delniukas pradingsta didžiulėje suskirdusioje plaštakoje.
Tarp eglių saulės nėra, biri spyglių paklodė po kojomis.
- Eime, nagi, - spaudžia man pirštelius.
Balti grybai suaugę rateliais po nudžiūvusiomis šakomis, žiūriu į priekį – tamsu, atgal – tamsu. Batas užmina vieną grybą – pasklinda žalsvų dulkių kamuolėliai. Nulekia ir pradingsta.
- Matei?
Koja nusileidžia ant kito spiečiaus. Duslus pupt išlekia vieną, antrą kartą.
- Girdėjai?
Išeinam iš tunelio į drėgną samanotą lauką. Pro pat kojas prašliaužia keliolika tamsių gyvačiukių. Dangus raudonas raudonas.

Tamsu, dukslu. Įsivaizduoju, kurioje pusėje durys. Dešinėje, galvoju.
- Dabar galite eiti, - malonus balsas priartėja ir vėl nutolsta. – Miego metas.
Girdžiu tekant vandenį vamzdžiais. Jaučiu drėgmę, besiskverbiančią sienomis, keliaujančią lubomis, įsigeriančią į drabužius. Tylūs žingsneliai tapsi aplinkui.
- Ką?
- Naktis.
Atsimerkiu. Prieblandoje dar įžiūriu melsvas šlepetes paspirtas po lova. Atsistoju ir pasuku į dešinę.
- Durys kairėje.

- Sunku?
- Ne, - žiūriu į pabalusius krumplius. Plastikiniai maišai išsipūtę, daužosi į kelius su kiekvienu žingsniu.
- Gerai, - ji dideliais žingsniais keliauja siaura krantine prieky manęs. Skuba, aš atsilieku. Upė gargaliuoja, neša žoles, vanduo pakilęs. Motina nutolus, jei pašaukčiau, nebegirdėtų. Leidžiu jai eiti.

Delnuos sugniaužti kiaušiniai, tik smailiosios viršūnės matosi.
- O tu atkišk bukąją, - mokau sūnų. Pirštukai greitai apsuka rusvą kiaušinį.
- Daužk, mama, - ramiai paliepiu. Smaigalys atsimuša į buką galą, skyla.
Motina raudoja susisukusi kampe, sudaužytas kiaušinis rankoje, berniūkštis įsikniaubęs man į palto skverną. Tarpdury stovi moteriškė ir tvirtai suspaudus lūpas klausiamai žiūri į mane.
- Nieko tokio, - mašinaliai pasakau.
Motinos plaukai trumpi, sulipę sruogomis, panašūs į mažas gyvačiukes.

Debesys atrodo kaip didžiulės violetinės ir raudonos plėšrios žuvys, nasrais įsikabinusios į žydrą kūdikio apklotėlį. Laukai suarti, žiemkenčiai užsėti.
- Vieni raudonikiai pas mane, - atkiša pintinėlę. Ryškiai raudonos kepurėlės nubertos baltais žirniukais.
- Musmirės, mama.
- Musmirės, taip, - ir deda viską į bagažinę.
Dideli šalti lašai nubėga už apykaklės, susigūžiu. Motina sėdi mašinoj ir segasi diržą. Nepataiko. Dar kartą. Ir vėl. Ir vėl.
- Palauk, padėsiu, - sakau berdamas grybus į aukštą žolę. Lyja.

Sūnaus rankos murzinos, žemėtos. Paima obuolį, paduoda man.
- Te, - sako. Primerkiu akis, pasižiūriu į žemyn nulinkusias obels šakas. Obuolys žieminis, kietas, rūgščios sultys teka smakru.
- Dėkui, - tariu. Motina sėdi ant sulankstomos kėdutės ir gvildena žirnių ankštis. Išgvildentus žirnius numeta už savęs, ankštis pasilieka.

Raudona saulė blykšta ir nyksta begalinėje dangaus plotmėje.
Vandens – iki kelių.
Galvoju apie gyvačiukes.