Varnėne, giliam vandenų dugne skrisk
Žaliom apsivijusiom žolėm,
Plauk palei mirusių upių miestus.
Velniškai duria.
Atiduok sielas, varnėne, ir skrisk
Medžiai nebešlama, girdi?
Sustoja upės. Vien akimis
Spaudžia Tave, Spaudžia prie žemės
nebekvepiantis dangus, svajonėmis žaidęs -
pelenais pavertęs.
Varnėne, skrisk.
Galbūt ten pelenai virs dangumis,
Žaislais to senio pirštuose,
O svajonės prisikels.
Varnėne, skrisk
Ten maži balti delnai -
Jie apkabins
ir
Sudie,
žeme - - -