Žinau, ką tu sakysi - ne lemtis
Ir pasitrauksi paprastai ir tyliai
Tik man ilgai vaidensis naktimis,
Kad šneka su manim kažkas nebyliai,
Kaip, kad įpratę buvom - be garsų,
Be gestų, mimikos, be tikro veido,
Dirbtinės šypsenos ir net "pykstu"
Tik trafaretiniais ženklais.

     < A T L E I D A U>

Štai tokio ženklo, apskritai, nėra
Visi ir visad esam tokie teisūs.
Jausmai išreiškiami nauja kalba
Ir pastangos širdim kalbėt bevaisės.
Žinau, kad nuraminsi - ne lemtis,
Kad aš iš ten - iš abstraktaus pasaulio.
Taisyklės tavo griežtos, lyg mirtis-
Tokia tvarka virtualiam pasauly.
Tikra tiesa - aš netelpu tarp jų -
Tarp surikiuotų vienetų, nuliukų.
Širdim jaučiu, kvėpuoju, gyvenu,
Gal būt todėl visur tiek daug klaustukų.
Ne laimė, ne likimas, ne lemtis...
Tik dar viena skausminga patirtis.