Prie bebaigiančios išdžiūti upės buvo truputėlį vėsiau, nors dvi vietinės žvaigždės tebekaitino. Melsvastiebiai medžiai, šlamėdami savo pageltusiais lapais, skleidė šleikštų dvoką. Tačiau aš vis dar pakėliau tą nemalonų pojūtį.
Taip mes abu prie tos bebaigiančios išdžiūti kloakos, kuri anksčiau vadinosi upe, išbuvom apie valandą. Tik čia aptikome šiek tiek geriamo vandens. Pradėjus temti rieškučiomis prisisėmę į gertuves to skysčio, nors ir nešvaraus, leidomės toliau į kelionę. Po kojomis šnarėjo negyva žolė, virtusi į nenupjautą šieną, nukritę lapai. Iš kažkur atsklido salsvas pūvančios mėsos kvapas. Aš labai gailėjausi, kad atsisakiau kadaise turėto skafandro, tačiau dabar vidur negyvos dykynės jį gauti buvo neįmanoma.
Slinkome nuliūdę ir visiškai išsekinti. Einis, vienintelis bendražygis, jautėsi dar labiau nusilpęs, tačiau vis dar laikėsi ant kojų...
Kai visai sutemo, teko vėl sustoti. Po kojomis pajutome dar drėgną žemę - matyt  kadaise telkšojo nedidelis ežeras arba tvenkinys. Tačiau tokia naujiena menkai mus tepradžiugino. Paprasčiausiai  buvome žvėriškai pavargę ir tenorėjom tik miego. Sustoję net nepajutom, kaip užsnūdom.

Prabudom jau gerokai įdienojus. Žemė dar nespėjo po mumis išdžiūti. Tačiau ir taip buvo aišku, kad atslinks diena, kuomet pasaulyje, kuriame kadaise būta gyvybės,  neliks nė lašo vandens - negailestingas šviesulys, karaliaujantis danguje viską negailestingai išdžiovins.

Pravėrę akis dar neįstengėme atsikelti. Jėgų nespėjome atgauti. Priešingai - po ilgo vakarykščio keliavimo maudė kiekvieną raumenį. Be to kankino alkis ir troškulys. Laimei, dar turėjome truputį drumzlino vandens, kurio atsigėrę galėjom pagalvoti ką daryti toliau.
- Gal slenkam į šiaurę? Juk \"Neptūno\" stotyje turėtų būti maisto ir vandens? - prabilo bendrakelionis Einis.
- Gal tas maršrutas geresnis. - vos beapverčiau liežuvį, - Priekyje Reinoldso ežeras, pagal schemą pamenu, kad turėtų būti požeminių vandenų rajonai... Šaltiniai neturėtų būti išdžiūvę...
Tačiau draugas suvokė, kad kelionė bus nelengva, nes maršrutas  - beveik šimtas kilometrų, o mūsų jėgos išsekusios ir tikimybė pasiekti tą stotį - labai menkos.
- Bet, Eini, keliauti vis vien reikia. - paprieštaravau, - Čia užsilikti tiesiog negalim.
- Tai savaime aišku, - sutiko jis, - Aš paprasčiausiai priminiau, kas mūsų laukia.
- Tuomet kylam. - neaiškiai sumurmėjau, burnoje jausdamas tarp dantų girgždančias smiltis, - Tik kurioje pusėje kelionės tikslas.
- Aš žinau. Galime eiti...

Turėdami vilties kibirkštėlę perkopėm vieną smėlio kalvą už kurios plytėjo vaiduokliškas peizažas: kažkur tolumoje, arti horizonto, buvo galima išskirti išdžiūvusių medžių siluetus ir mirusius krūmokšnius. Tolybėje nesimatė vandens pėdsakų. Dykynė nežadėjo nieko paguodžiančio. Tiesa, čia kadaise bangavo negilus ežeras. Vietoj jo dabar tik dumblinas duburys.
Po geros valandos šiaip ne taip prisikapstėm suskeldėjusią dumbliną žemę ir, nesulėtinę žingsnių tylėdami artėjome link anksčiau pastebėto stabaryno.
Per dingusį ežerą žingsniuoti buvo nepaprasta, nes rusvas dumblinas paviršius savyje išlaikė drėgmę - purvas kibo prie sunkių batų. Apavas netrukus pasidarė toks sunkus, jok netgi smuko nuo kojų. Iš viršaus mus be perstojo svilino dvi negailestingos oranžinės saulės ir džiovino paskutinį prakaitą.
Įveikę pusę ežero buvom tiesiog priversti nusiauti batus ir toliau keliauti basomis. Mūsų niekas nestabdė - privalėjom gauti maisto ir vandens tiek sau, tiek ir toli už nugarų likusios stoties gyventojams. Per tas kaitros savaites  taip ir nesulaukėme jokios pagalbos iš orbitos.
Tik vakarop pasiekėme  nykių medžių siluetus. Iš jų  liko tik nuogos vėduokliškos šakos ir negyvi įvairiaspalviai kamienai. Po mudviejų kojomis čežėjo krūvos sausų ir susiraičiusių lapų. Karščiu alsuojanti diena jau artėjo į pabaigą, reikėjo susirasti vietą nakvynei. Netrukus susėdome.
- Žinai, Jurai, jaučiu, kad greitai padžiausiu savo autus, - Einis tarė žodžius be jokio entuziazmo, - ryt gal dar galėsiu keliauti, bet, atrodo, turėsiu vis vien pasilikti šiuose smėlynuose amžiams. Aš tau būsiu tik nereikalinga našta. Tau verčiau keliauti vienam...
- Jeigu ketini likti šitoje karščiu alsuojančioje dykumoje vienas, jūs pasirenkate greitą mirtį. Aš negalėsiu vienas eiti. Teks būti abiems.
- Ne, - kiek tik įstengdamas garsiau pamėgino ištarti Einis.
Normaliomis sąlygomis tai būtų virtę į riksmą, tačiau  mano bendražygis buvo tiek nusivaręs nuo kojų, jog tepavyko tik dusliu balsu negarsiai paprieštarauti:
- Tu turėsi mane palikti.
- Neįstengsiu...
Taip beprasmiškai ginčydamiesi mes ilgainiui nusiraminom ir nepajutom, kaip užmigom.

Kitas rytas  pasirodė  dar nykesnis.  Abi saulės kaitino, regis, dar įnirtingiau. Iš palčios dangaus teritorijos buvo išgainioti net menkiausi debesėliai, kurių anksčiau bent po kelis pasitaikydavo ir bent trumpam uždengdavo bent vieną ugninį diską. Ežero duburyje paskutinė drėgmė spėjo išgaruoti. Atsikėlęs Einį radau be sąmonės. Puoliau jį gaivinti, tačiau visos tos pastangos nuėjo veltui. Bendražygis užgęso tiesiog mano akyse. Kaitros, nuovargio ir bado išsekintas kūnas liko be gyvasties. Likau aš, miręs miškas ir dvi saulės. Palaidojęs smėlyje draugą ilgai neįstengiau pakelti akis link horizonto. Tik vėliau nusiraminau ir pradėjau žingsniuoti pirmyn. Slinkau vos bepavilkdamas sutinusias ir skaudančias kojas. Galvoje tiesiog ūžė, mintys kerojosi padrikos, pasirodė keisti vaizdai, lyg miražas. Akyse raitėsi kažkokie neįtikėtini siužetai. Paskui, matyt, staiga praradau sąmonę.

Kai praplėšiau akių vokus,  į mano veidą plūstelėjo maloni vėsa ir drėgmė. Nustebintas apsidairiau: buvau kambaryje, kurio žalsvos sienos nuteikė raminančiai. Priešais lovą, kurioje gulėjau, būta kažkas panašaus į duris, nors jokių rankenų nemačiau. Palubėje tviskėjo nedidelės neoninės lempos, kurios visai nesuteikė jaukumo. Grindų negalėjau stebėti, nes  buvau per silpnas pasukti galvą ir pažvelgti už lovos krašto.
Po  kelių minučių išgirdau kažkokius garsus, lyg moters juoką. Netrukus po to  link keistų durų artėjo  sunkūs žingsniai. Akimirksniu priešais mane išdygo smulkiaveidis vyriškis baltu chalatu. Nepažįstamasis pasilenkęs  prie manęs  tikrino  kažkokius prietaisus, sustatytus ant medicininio stalelio, kurio anksčiau nepastebėjau.
Į arti esantį daktarą galėjau atidžiau  įsižiūrėti. Įspūdį jis paliko teigiamą. Tačiau gydytojas, kaip mintyse jį pavadinau, ilgokai nepratarė nė žodžio. Bet visgi netrukus išgirdau:
- Na, kaip jautiesi, Jurai? Kur paliko Einis?
Jo balsas  buvo aiškus, klausimas tikslus. Vis dėl to supratau, kad šis žmogus - ne mūsiškis, nors ir žinojo mudviejų vardus.
- Jau geriau... Mano draugas mirė prie ežero... Aš ten jį palaidojau...
- Užjaučiu. Jo labai trūksta. Geras buvo tyrinėtojas, jį pažinojau iš ankstesnių seansų.
Iš pradžių nieko nesupratau ką jis man pasakoja. Tik atminties kertelėje dingtelėjo, kad čia viskas buvo ne tikra. Daktaras aiškino toliau:
- Finale badmetis baigėsi, keletą kartų rodant titrus spėjo palyti. Pabaigoje gamta po truputį atsigavo...
- Bet... bet kur aš esu? - pasidomėjau, - Kaip mūsų stovykla?
Vyriškis ramiai paaiškino:
- Esi Flamargone, neseniai įkurtame prie Prakeikto ežero.
- Ach, ten? - atsidusau, nors tiesą pasakius visai nieko nesupratau, - Vadinasi, viskas jau tvarkoje?
- Taip. Ir gali  jau nebesijaudinti. Planetą pavyko išgelbėti. Tavo vaidmuo iš tiesų pasisekęs.
- Kaip visa tai pavyko?
- Tu nežinai priešistorės?
Aš tik pajudinau galvą.
- Tai atsitiko  prieš tris savaites, - pradėjo pasakoti baltą chalatą vilkintis nepažįstamasis, - Netoli planetos sprogo milžiniškas  supertanklaivis. Galinga sprogimo banga šį pasaulį nustūmė arčiau pragaištingų saulių. Daug pastangų įdėta, kad išsigelbėtume ir gražintume planetą į senąją orbitą.
Jam nutilus pats pamėginau įsivaizduoti kaip viskas galėjo įvykti. O galvoje vis dar skambėjo to žmogaus tarti žodžiai, kad mano vaidmuo pavykęs. Po sekundės kitos manyje kažkas prašvito. Supratau, kad viskas buvo filmuojama. Mano sąmonė puikiai suprojektavo neegzistuojantį pasaulį. Ir viską pamatė nežinomi žiūrovai.  Laida turėjo atrodyti labai tikroviškai...