Atlėkė rudenius, tuojau akys visiems papilkėjo, lūpos suskirdo, širdys apmirė.
Numirėliai lapai prie batų kimbas, klykia iš to išgąsčio, kraujuoja.
Ir Virgio patvory nebematyt... Gal numirė?
Kas čia žino kas tam senam krienui į galvą šovė. Galėjo ir Bronė, ir anūkų daug turi.
Kregždės savo „žirklėtas“ uodegas taisosi, urvus šluoja. Išskris mano langą apdirbę.
Nebeliks tų, kas visad mano maldas ar raudas išklausydavo.
Musiau, šįkart lyg pavasario neištempsiu. Ne amžius ir ne meilės kančios didžiausias barjeras.
Tai štai kaip viskas prasidėjo....
Prieš tris dienas vynas po stalu išsipylė, sudžiuvo į tirštą, raudoną masę ir sėdžiu prilipęs, it kuilis pelkėj lig kelių. Žarna žarną ryja, akys raibuliuoj, vis dažniau žydrieji dangaus pranašai iš stalčių laipioj.
Vyrga galvoj, kad šiaip šposauju. O ką man daryt? Likimas pats mano kelią žino. Nesikišiu.
Būna ateina rytais šeimininkė, škurliu dulkes nuvalo nuo veido ir kieme, tarp nenukastų bulvių, paskęsta.
Taip likimo pasiųstos kančios ir laukimas tęsėsi visą savaitę, kolei ryžtingai truktelėjau kojas ir pasileidau tekins per duris.
Iš to džiaugsmo kaip šuo po kiemą lakiojau, obuolius į sieną ir ne į sieną mėčiau, švilpavau kaip varnėns.
Ne dažnai toks laimings gali pasijust, todėl ir gyvenu nuo vienos kančios lyg kitos, vis išvysdams patinusį Vyrgos veidą. Tai ar čia ne likims?
Dar kai be kelnių lakstydavau mano senas senis pasakodavo apie pirmuosius bučinius, apie kaip pasikloti lovą, apie tikėjimą ir meilę.
„Pirmąjį bučinį lyginsi su kiekvienu sekančiu...“ Tai ir lyginu Vyrgą su šunim, katinėliais.
„Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.“ Kloju ir rytais, ir vakarais, bet bajoru dar vis netapau.
„Svarbu tikėjimas, meilė...“  Tikėjau, tikėjau... Atėjo Vyrga apsiženijom, pašokom ir išseko kantrybė, išnyko noras tvirtai mylimajai į skvernus įsitverti. Prisitikėjau.
Vos pažvelgiu į seną, dulkėtą vestuvių albumą, ans tuojau pat atsiverč tą puslapį, kur su Vyrgute susikibę po obelim stovim. Ir taip graudu, taip užbliaut kaip gaištančiam veršiui noris.
Kadais : gyvenimo ištroškusios akys, raudonos rožės, šampanas, grakšti kaip gulbė žmona, tviskantis kaip krištols Nemuno vanduo.
Dabar : neviltis, išklerusi kaip „Školniks“ pati, užpelkėjęs  Nemuns, pamėlę kaimynai, nebeatmenams  lūpdažių skonis...
Išnykęs man baimės jausmas, likime.
Ar dar įmanoma paspęst didesnius spąstus už tuos, kuriuose mano koja jau per amžius įstrigus?

Užsiverčia Vincas butelį ir nuvirsta net nekovojęs...