Mes dviese sėdim Elijaso kambary ant gindų, atsirėmę į geležinę lovą. Geriam kokteilį. Fone skamba muzika, kažkokia grupė dainuoja apie juostinių fotoaparatų pranašumą prieš skaitmeninius. Pro aprūkusį langą matosi pramoninio rajono peizažas, dangus violetinis. Nežinau, apie ką kalbam, ir aš sakau:
- Norėčiau vėl eiti į mokyklą. Labai nuobodu. Volis turi daug reikalų, iš visų draugų pastaruoju metu tik tave matau.

- Draugų? - Elijasui kliūva tas žodis.
- Taip.
- Ir aš? Prie draugų?
- Taip, - nusišypsau ir stengiuosi atrodyt labai maloniai. Nors nieko čia nesimato, kambaryje prieblanda.

Laukiu, kol jis ims juoktis, kaip jis visada daro šaipydamasis, bet dabar tyli.
- Greičiau įsivaizduojamas draugas, - sako paskui.
- Kaip tai?
- Visiškai paprastai. Tu įsivaizduoji, kad aš tavo draugas. Aš toks pat, kaip ir anksčiau. Tu pats išgalvojai mūsų santykius. Visada elgiausi taip pat, tik anksčiau tau nepatiko, o dabar pats nori būti panašus į mane. Kaip sau nori, gali įsivaizduoti toliau, man tai netrukdo.

Gerklėje susidaro kažkoks gumulas, nuryju.
- Laikau tave tikru draugu, neįsivaizduojamu. Tavo charakteris sudėtingas. Kaip sau nori, man tai irgi netrukdo.
Nekenčiu savo balso, jis skamba ne taip šiurkščiai, kaip turėtų.
Elijasas sako:
- Tikru? Kaip gali laikyti mane tikru draugu, jeigu aš apskritai net nesu tikras?
- Nori pasakyti, kad aš tave išsigalvojau, kad man nebūtų nuobodu? - juokiuosi.
- Panašiai. Tik čia aš išgalvojau save, kad tau nebūtų nuobodu. Tu neturi fantazijos, tai rodo vien fotoaparatas ant kaklo.

Galva sukasi, nežinau, nuo kokteilio ar nuo "draugo" žodžių.
- Tu meluoji.
- Meluoju??? - Elijasas net pašoka. - Atsakau. Šiandien atskleidžiau daug daugiau tiesos, negu bet kada anksčiau. Galiu pasakyti tau visą tiesą apie save, negaila. Galiu pasakyt viską atvirai.
- Pasakyk.

Jis prisislenka arčiau manęs ir sušnabžda:
- Nori žinoti tiesą apie mane. Taigi klausyk. Tiesa tokia: Aš esu niekas.
Nežinau, čia pokštas ar ne, noriu juoktis, tačiau Elijasas lieka rimtas.
- Matau, nepatiko tiesa.
- Čia nesąmonė, o ne tiesa! Juk negali būti niekas. Tu esi čia, gyveni čia, ir aš tave matau.

- Taip ir maniau, tu per kvailas žinoti tiesą. Aš esu niekas, todėl galiu būti bet kuo. Tu dabar ir matai bet ką, tik vieną išgalvotą pavidalą. Išgalvotą, kad tau patiktų, mažo ūgio, su Revoliucionieriaus galva ir besielgiantį taip, kaip tu pats norėtum, tik nedrįsti. Iš tiesų Elijasas neegzistuoja.
- O tavo tėvai? O butas? O daiktai?

- Ar kada matei mano tėvus?
Elijasas atsistoja ir padeda atsistoti man.
- Ne. Tavo tėvai išsiskyrę, o mama dažniausiai būna darbe ar šiaip kur nors.
Jis laiko mane už rankos, einame į kitą kambarį. Jo mamos.
- Žiūrėk, - jis atidaro duris, įžengiam vidun. - Ar kada matei lygiai tokį pat vaizdą?
Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į gyvenamą kambarį, nors ir skurdų. Tik atidžiau įsižiūrėjęs pastebiu dulkių sluoksnį ant visų daiktų, netgi ant šlepečių prie lovos.
- Neprisimeni, kur matei šitą vaizdą? Tuomet priminsiu: kai atėjome pas mane pirmąkart ir aš norėjau sudaryti įspūdį, jog gyvenu su mama, atidariau šias duris ir paklausiau "ar esi? ", tada ir pamatei, nes nuo to laiko kambarys buvo neliestas.

Nufotografuoju kambarį. Ir Elijasą. dar kartą Elijasą, ir dar kartą. Visos nuotraukos pavyksta.
- Aš netikiu tavim, - sakau. - Tavo mama išvažiavus atostogauti, ir tiek.
- Nori pamatyti įrodymą? - klausia jis.

Vėl veda mane atgal, į savo kambarį. Sustojam prie užrakintos metalinės spintelės.
- Viduje yra įrodymas, kad sakiau tiesą. Jeigu nori, gali jį pamatyti ir įsitikinti.
Jaučiuosi kaip mistinio trilerio herojus.
- Turi du pasirinkimus, - sako jis. - Vienas tau leis pamatyti tai, kas spintelės viduje, ir įsitikinti mano žodžiais. Leis tau pačiam suprasti, kad aš esu niekas, kad Elijaso iš tiesų nėra. Kitas pasirinkimas - pamirštam viską, ką šiandien kalbėjom, ir gyvenam kaip iki šiol. Tik šiuo atveju reikia turėti omenyje, jog tai, kas netikra, ilgai neišsilaiko. Ką renkiesi?
Bandau atspėti, kas spintelės viduje. Jo motinos lavonas? Dabar jaučiuosi kaip pigaus siaubo filmo herojus.
- Antras variantas, - išsirenku.

Mes sėdim atsirėmę į metalinę lovą, geriam kokteilį. Dabar ta pati grupė groja elektriniu pjūklu ir dainuoja, kaip jiems patinka c64. Dangus už lango jau juodas.
- Apie ką mes čia kalbėjom? - klausia Elijasas. - Pamiršau, kai bandžiau tave išdurti.
- Apie Volį, kad jis labai užsiėmęs, - sakau.