Žmonės dažnai mato beržo lapą mergaitės rankoje. Vieni vis dar stebisi, kiti jau nebekreipia dėmesio. Tik nedaugelis prisimena, kodėl mergaitė ėmė nešiotis ne tik lapą, bet ir kažką, matomą tik jai pačiai.
   Mergaitė vis prisimena savo žiurkėną Šilką. Tokį mažytį ir susivėlusį padarėlį, visada šiurkščiu murzinu kailiuku. Jis niekada nebuvo švelnus, glotnus. Niekada nė vienas plaukelis nepriminė šilko, tokio lengvo ir laisvai krentančio ant pavargusių rankų. Mergaitė dažnai svajodavo apie šilkinę suknelę, kurią kažkada matė parduotuvės vitrinoje. Tokią paprastą, bet elegantišką, mėnesiena kvepiančią šilkinę suknutę. Mergaitė taip jos norėjo, bet per savo gimtadienį ji gavo žiurkėną. Raukšlėtą, susitraukusį ir tokį šiurkštų, niekad nešukuotu kailiuku. Jokios šilkinės suknelės.
   Gyvunėliui reikėjo vardo, tad mergaitė nusprendė jį vadinti Šilku - gal nors taip sušvelnins jo atšiaurumą. Laikui bėgant Šilkas augo, mergaitė stropiai iššukuodavo jo trumpą kailiuką ir nuplaudavo kiekvieną atsiradusią dėmelę. Pamažu Šilkas ėmė kvepėti ta mėnesiena, kurią mergaitė taip mylėjo. Mylėjo ir visada ilgėjosi, nes niekada netikėjo galėsianti pasiekti bent dalelę jos spindesio.
   Bet vieną vakarą pilnatis sudilo. Pažvelgusi į lentyną, kurioje ilsėdavosi Šilkas, mergaitė neaiktelėjo ir nepradėjo verkti, kaip būtų dariusios kitos. Ji tik ištraukė iš savo mėgstamiausios knygos slepiamą didelį pailgą beržo lapą ir vienintelę atraižėlę šilko, kurią buvo paslapčia išsinešusi iš močiutės stalčiaus. Mergaitė suvyniojo žiurkėną į atraižėlę ir lapą ir laukė nakties.
   Vienišas beržas ilgėjosi sugrįžtant numestojo lapo. Ilgi piršteliai lengvai atkasė dar neįšalusią žemę ir atsargiai nuleido į ją beržo lapą. O mėnesiena paskleidė savo salsvą kvapą ant mergaitės pečių. Ji netyčia pravirko.