Tamsoje kažkas sujudo ir niekas jo neatpažino. Silueto tiesiog nepastebėjo. Tik vėsus vėjas apčiuopė kūną, tarsi jautė slidų būtybės paviršių. Bet oro gūsiai prieblandoje esančio negalėjo parblokšti.
Aš kaukšėjau batais tamsia gatve ir nejutau, kas sėlina visai šalia. Netikėtai mane nukrėtė šiurpas. Ir jei ne oro srovė, nebūčiau sužinojęs apie nepažįstamąjį. Laisvoje Erdvėje lyg draugas man sušnibždėjo: \"Nebijok - tai jis...\"
Iš pradžių nieko nesupratau, tik pajutęs šaltą jo esybę suvokiau - šalia nežinomasis... Nakties vėjas, lyg geriausias informatorius, įsiskverbė j mano minčių srautą: \"Nebijok - tai jis...\"
Bet ir tuomet būčiau nieko nesupratęs, jei ne rankomis paliestas šaltas niekad neapčiuoptas kūnas. Vėlei kilo mintys, paskatinusios paklausti:
- Kas jūs esate?
Silpname vėjo gūsyje suvirpėjo keistas negirdėtas balsas. Lyg roboto, lyg gyvo žmogaus, o gal lyg klajojančios dvasios:
- Aš - tai tu.
Vos nuskambėjo šie garsai, tamsioji materija susiliejo su manimi. Nervuose ir kraujagyslėse pajutau vėsą, bet nesustirau. Kažkas per visą gatvę džiaugsmingai sušuko:
- Tai jis!
Įsižiebė šviesa. Kažkoks nepažįstamas žmogus rankose laikė prožektorių, kurio aštrus spindulys krypo i mane. Pastebėjau, kad mano kūnas yra šlapias, be jokio apdaro ir gerokai pasikeitęs.
- Tai jis, personalinis žmogus, - nuskambėjo tas pats balsas. Pamačiau, kad nepažįstamasis kitoje rankoje turi nedidele, dėžutę, panašią i distancinį pultą. Stebėjau, kaip jo pirštai spaudo mygtukus. Ir staiga mano sąmonę užplūdo įsakymas, kuri privalėjau nedelsiant vykdyti. Turėjau skubėti į mirgantį virtualų pasaulį...