Speigas.
Einame. O kojas be galo gelia.
Bet mes stiprūs!
Ar ne?..
Skausmo mes nebijome.
Nei Tu, nei aš.
Todėl mes vis einame, einame...
Žinome, kad yra kažkas, ką reikia pasiekti.
Būtinai reikia, gyvybiškai...
Kartkartėmis sustojame.
Pailsime.
Pirmieji sustojimai – sustojame kartu.
Pailsime.
Skausmas aprimsta.
O tada... Vėl.
Einame.
Tau skauda. Tu stiprus.
Bet, vis dėlto, nemėgsti, kai skauda...
Todėl vis stabteli.
O aš einu.
Pasiveji mane. Bet atstumas tarp mūsų vis didėja.
Aš noriu eiti.
Pasilikčiau, palaukčiau Tavęs...
BET.
Atleisk. Man reikia eiti...
Žlėja
2007-09-24 20:39:37
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gurgulyte
Sukurta: 2007-09-26 22:12:35
per daug kartojami tie patys žodžiai, dingsta melodiškumas
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-09-25 05:50:53
Pradžia - ėjimas per sunkumus kartu, esant nevienodom prigimtim, kantrus palaikymas, jautrus supratimas. Ir tai išreikšta tuo ištemptu ėjimu. Pabaiga - netikėta, staigi jausmo permaina, pasidavimas, neištvėrimas, nesusitaikymas... Įdomus, bet, vis dėlto, kažko įtaigiau stipresnio norėtųsi būtent prieš tą pabaigą.
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2007-09-24 21:43:24
kažkoks skaudokas.... " Atleisk. man reikai eiti" Nutinka...
Anonimas
Sukurta: 2007-09-24 21:38:37
retkarčiais kažko per daug.