Vyrai tyliai uždarė duris, nes jų nebylius priekaištus sutramdė dvi poros mėlynų, griežtai sužibėjusių akių. Jie žinojo, kad dabar virtuvėje yra nepageidautini svečiai. Tokia tradicija jau daug metų: namų moterys susėda prie kavos puodelio ir šnekasi. Jų pokalbio nutraukti nevalia, tą žino visi, net vaikai.
Buvo laikas, kai jos susirinkdavo trys: močiutė, duktė ir mažoji anūkė. Tada jos rinkdavosi senolės kambaryje, su trimis balintos kavos puodeliais ir šnekėdavosi. Senolė iš senojo kuparo ištraukdavo saldainių krepšelį, jos lėtai jais vaišindavosi, tačiau vyrams įsibrauti į jų teritoriją buvo beviltiškas reikalas: jie būdavo tuoj pat iškrapštyti lauk. Dabar jos tik dvi ir beviltiškai šeimos vyrai tikėjosi , kad pašnekesių tradicija pranyks. Atvirkščiai, jos vis dažniau ir dažniau susėsdavo priešais viena kitą ir šnekėdavo tas pačias, tūkstančius kartų apšnekėtas, kalbas. Vyrams telikdavo tik gūžčioti pečiais, kaip joms nepabosta.
Keli metai atgal,  jos susirinkdavo tryse ir šnekėdavosi. Tačiau tuomet savo tardavo vyresnėlės, jaunėlė tik klausydavo, dėdavosi viską į galvą ir širdį. Ji buvo tik tylus stebėtojas, kuris savo tyla papiltydavo trijulės kalbas. Į save ji sugėrė senolės karo išgyvenimus , tremties baimę, mirusio sūnaus netektį ir anapilin išėjusių artimųjų skausmą. Ji lyg  lakmuso popierėlis sugerdavo  visą vyresniųjų moterų skausmą ir neviltį. Gal todėl,  mirus senolei,  jaunėlė dar ilgus metus negalėjo susitaikyti su jos mirtimi. Ji naktį žiūrėdavo į žvaigždes ir beviltiškai ieškodavo senolės akių šviesos. Jai dar ilgai vaidenosi močiutės žingsnių aidas nakties tyloje,  jos sodrus balsas vėjo gūsiuose ir rankų šiluma,  jos rankomis megztose kojinaitėse. Su dideliu ilgesiu ji liesdavo senąjį kailinį paltą,  kurį dėl dar didesnio skausmo paliko kyboti savo drabužių spintoje. Ji tyliai stebėdavo kaip mama ir teta susitaikė su jos mirtimi. Tačiau laikas nenumaldomai bėgo tolyn,  skausmas atlėgo,  bet niekur nedingo -  buvo visai čia pat. Ji tylėjo ir niekam nieko nesakė. Vyras būtų jos nesupratęs,  o mamai būtų buvę skaudu.
Dabar štai jos sėdi dviese,  jaukioje virtuvėje,  viena priešais kitą,  gurkšnoja balintą kavą ir šnekučiuojasi. Vyresnioji tarė:
- Atsimenu savo močiutę , kuri buvo be galo pamaldi. Senoji kaimynė sakydavo kad ji tikra šventoji. Buvau visai mažytė,  kai ji mirė. Tačiau ir dabar menu kaip ji iki pat paryčių kalbėdavo rožančių. Užsnūsdavo,  pamiršdavo kur baigė. Mamutė juokais springdavo,  ji nebuvo tokia pamaldi.
- Bet močiutė irgi melsdavosi. Turiu išsaugojusi senąją jos maldaknygę,  na tą,  kuri senąja kalba parašyta. Tik kažkodėl man įėjus į jos kambarį,  ji keistai nutildavo.
- Žinau. Žuvus mano broliui,  ji pasikeitė,  vis sakydavo kur Dievo gerumas,  jei mano sūnų iš manęs atėmė. Ji mėgo slėpti savo jausmus,  o ypač skausmą. Geriau jau pati viena kentėdavo,  nei su kuo kitu dalindavosi. Meldėsi,  dar ir kaip, vaikeli,  meldėsi,  tik nuo visų akių tai slėpė. Atmenu kai tu gimei. Parsivežiau tave iš ligoninės,  o ji net artyn neatėjo pažiūrėti.
-Mama,  bet mane močiutė mylėjo...
-Argi sakau,  kad nemylėjo? Mylėjo,  bet slėpė tai nuo visų. Matydavau pro langą ,  kaip aplink apsidairiusi,  pribėgdavo prie lopšio tavęs pažiūrėti. Kai pajusdavo ką ateinant ,  pranykdavo kaip dūmas. Sūnaus mirtį išgyveno,  jai atrodė,  kad tik berniukai geri būna. O tu,  ką? Mergaitė buvai. Slapčia myluodavo, ant rankų panešiodavo. Jos mylimiausia anūkė buvai.
-Aha... Užtad paslaptis tai tikrai saugodavo. Ir daug dalykų papasakodavo,  kaimo paslaptis išduodavo. Kiekvieną kaimo vaiko mirtį išgyvendavo kaip savo nelaimę.
-Taip. Senojoje Liekėje pora vaikų nuskendo.
- Rodos tokia ta Liekė negili,  tik paprastas kanalas.
- Dabar tai kanalas,  kai melioracija praėjo,  upelio vagą ištiesino. O anksčiau tai buvo upelis,  gilus su duburiais,  kuriuose Liekei nusekus žuvį su pintinėmis gaudydavom. Buvo čia ir lydekų,  ir dar visokių žuvų. Vaikams tai smagumėlis buvo. Iš Liekės nieko neliko.
- Kažkaip nesitiki. Dabar tik kanalas su maurais. Apie jokią žuvį,  tuo labiau lydekas,  net svajoti negali.
- Buvo tokie laikai,  kai rudenį patvinus laukams,  jie užšaldavo. Tai mes,  vaikai,  kai įsibėgėdavom nuo savo namų tai iki tolimų kaimynų nučiuoždavom. Vai, ir žiemos būdavo. Pusnys sulig tvorom stovėdavo. Į mokyklą eidavom su medinių padų kurpėmis. Per atlydį storas padas sniego prilipdavo. Visi lygūs buvom. Visi vos galą su galu sudūrė. Mamos iš savo suknelių mums rūbus siūdavo. Nebuvo medžiagų. O dabar kas? Vis dejuojam visi. Kas mano mamai daryti buvo? Viena tris vaikus augino. Ir savo mamą ant patalo ligino.
- Šitaip vargo, o iki senatvės išliko tokia linksma. Ir gyvuliukus mylėjo. Kiekvieną vardu vadino.
- Atmenu,  kai vargiai augino pora paršiukų, vis sakydavo,  kad valgyti bus kas. O jiedu abu apsirgo. Ir dabar matau kaip ji atsisėdusi ant žemės ,  jų galvas padėjus ant kelių,  glostė kol pastipo.
Moterys nutilo,  kad nurytų susikaupusį skirtingų kartų skausmą. Patylėjo,  gurkštelėjo jau atvėsusios kavos ir vėl prabilo apie senus laikus,  apie laiko vingiuose dingusius kaimynus ir gimines. Vyresnioji vardino artinųjų vardus,  jų likimus.
- Kai tu buvai maža,  kad vos lovytėje pastovėjai,  dėdė Vincas atėmė iš tavęs adatą. Vis sakydavo,  kad man mergaitę  išgelbėjęs. Mylėjo mane labai. Tave dar labiau.
- Čia tas dėdė Vincas,  kur kapas ant šventoriaus?
- Matai, kaip kartais būna. Jis tau gyvybę išgelbėjo,  o tu jo kapą tvarkai. Tu dukters neturi,  sūnūs auga. Kas jo kapą tvarkys,  kai tavęs,  manęs nebus? Kam tų kapų reikia daug? Laidoti kuo daugiau į vieną,  mūsų nebus,  kas tada tvarkys? Visi giminės,  visi artimi. Ko čia skirstytis?
- Ai,  mama,  tu vis apie mirtį. Kai mūsų nebus,  mums visai bus vienodai kur mus palaidos.
- Nebus vienodai. Kiek mirusiųjų grįžta per sapnus pas mus,  prašo maldos ar mišių.
- Aš nesapnuoju mirusiųjų. Kažin kodėl?
- Tai gerai. Vadinasi nieko nesi skolinga ir jiems nieko iš tavęs nereikia. Tai ramybės ženklas. Tik va,  mudviejų vyrai už durų nerimsta, ramybės neduoda,  vakarienės prašosi. Bėkiva, darbų visas glėbys.
Moterys pakilo vakarienės ruošti.  Ant stalo taip ir liko neišgerti du puodeliai balintos kavos.