Stovėjo ji visai šalia, visai arti. Mačiau blizgančias vilko akis, ištroškusias mano gyvasties. Mačiau jų klaikią šviesą, kuri stingdė mano regėjimą. Mačiau jos pamėlusį kaulėtą veidą. Veidą be bruožų, be jokio jausmo, negyvą. Ji stovėjo visai šalia, šnopavo dvokiančiu šalčiu man į veidą ir juokėsi bedante burna. Žiūrėjo į mane ir karčiai juokėsi. Žinojau, tai – mirtis. Ir šiandien ji stovi prie mano lovos. Ir šiandien ji atėjo manęs. Šaltomis, gruoblėtomis rankomis ji spaudė mano kaklą. Aš dusau, man trūko oro. Per miglą girdėjau balsus iš niekur. Su kiekvienu jos spustelėjimu aš grimzdau į tamsią nebūtį. Keisti reanimacijos aparatai pradėdavo cypti, o jų padalos rodydavo į neviltį varančius skaičius. Mirtis suspausdavo ir vėl paleisdavo mano kaklą, tarsi mėgavosi mano agonija. Kiekvienas naujas oro gurkšnis ne tik atgaivindavo, bet ir saldžiai nudegindavo plaučius.

Staiga mirtis paleido mano kaklą, suraukė pajuodusį veidą ir lyg žvėris iššiepė bedantę burną. Ji traukėsi. Plaučiai vėl gaudė kiekvieną oro bangą. Akys prisipildė šviesos, o širdis vėl kunkuliavo nesuvaldomu greičiu. Aš dar gyva. Aš dar kvėpuoju, o po mano širdimi vis dar spurda nauja gyvybė. Mes abu dar gyvi. Vis dar gyvi.

Žvilgtelėjus į šoną, sustingau iš nuostabos. Ant lovos sėdėjo mano kažkada mirusi močiutė, apsigaubusi baltu šaliu, ir mezgė. Balta, žilų plaukų sruoga dailiai krito ant kaktos. Veidas giedras, lūpos kietai suspaustos, besišypsančios. Senolė atrodė lyg iš senovinio paveikslo nužengusi. Ji, nepakeldama akių, mezgė. Mezgė dailias, spalvotomis juostelėmis raižytas kojinaites. Jos buvo tokios mažytės, kad tilpo senolės delne.

– Čia tavo sūnui, – pasakė ir išnyko lyg rūkas.
Kai pabudau, už lango švietė saulė. Į langą įkyriai braižėsi beržo šaka. Aplink keistai tarškėjo aparatai, kurie palaikė mano gyvybę. Sūnus. Man gimė sūnus. Nereikėjo net sakyti – tai aš jau žinojau anksčiau už visus kitus. Ar sveikas? Tai vienintelis klausimas, kurį norėjau užduoti. Visa kita – nesvarbu.

Namo važiavam rugsėjo pirmąją. Gatvės buvo pilnos vaikų šurmulio, susipyniusio įvairių gėlių aromato. Tie vaizdai pridėjo gar vieną lašą stiprybės. Juk viso šito galėjau ir nematyti. Bet mudu stiprūs. Mes drąsūs. Mes norėjom gyventi. Labai norėjom gyventi. Glaudžiau prie savęs ramiai miegantį kūdikį ir vijau šalin įkirias mintis. Kada gi tu eisi į mokyklą? Dar negreit.

Stovėjau savo tėviškės kieme ir traukiau svaigų kvapą į save. Jaukiai žydėjo jurginai ir astrai. Miškas alsavo ramybe ir gėrėjosi vienišos paukštės giesme. Aš vis stovėjau ir nedrįsau įeiti vidun. Laukiau kažko. Džiaugiausi tuo, ką dabar regi mano akys.

Lengvu žingsniu peržengiau namų slenkstį. Įėjau į savo kambarį. Ant vaikiškos lovytės suposi gražių margų vaikiškų kojinaičių pora. Jos buvo tokios mažutės, kad tilpo mano delne. Mama sakė, kad tą dieną, kai gimė sūnus, jas rado mano kambaryje...