Kai liūdesys pripildo mano pėdas,
Įsiropščia į plaukus, kai grimztu,
Į praeitį, dygliais sagstytą...
Ir langas – jau ne langas, lyg akis
Į šviesą, tamsą, sūkurį, į audrą,
Net ir tuomet viltis
Širdies kertelę susiranda
Ir tyliai šnabžda:
Tarsiu jam „sudie“.
Tik retkarčiais tave aš prisiminsiu,
Kaip seną draugą apkabinsiu
Ir tyliai tau į ausį pasakysiu:
Sudie, mielasis liūdesy,
Išmokau džiaugtis...