Tą patį gegužės mėnesį mes pagaliau sulaukėme laiško iš V.Dacio, o liepos 20 dieną susitikome Telšiuose jo darbo kabinete (tuo metu šis žmogus dirbo redaktoriumi laikraštyje “Mastiečių žodis”). Pokalbis buvo dalykiškas. V.Dacys įvertino 1987 m. mūsų siųstą rašliavą, palygino tų rašinių stilistiką ir apibūdino pagrindinius trūkumus, pasiūlė toliau kurti. Po to, jis rekomendavo kreiptis į Telšiuose dirbantį žurnalistą A.Ivoncių, kuris seniau rašęs fantastiką ir kažkada spausdinosi įvairiuose leidiniuose. Gal jis profesionaliau patars kaip rašyti geresnę fantastiką? Tačiau į jį nesikreipėme, nes realiai nepažinojome šio žmogaus, gal būt į jį nesikreipėm dar ir dėl to, kad mums pritrūko ryžto.
Nepaisant  patirtos kritikos, abudu namo grįžome puikiomis nuotaikomis, vis dėlto atsigavę. Dėl to kitais mėnesiais prirašėme krūvelę įvairaus lygio fantastikos. P.Jankauskas sukūrė “Mėlynųjų veidų” seriją iš kurios ryškiausiai išsiskyrė apysakos “Vilko kauksmas”, “Perlūžusi strėlė”, “Per Perlua Misusipą” ir keletas neilgų  apsakymų. Šie P.Jankausko kūriniai pasižymėjo aiškia logika, pakankamai vaizdinga kalba ir įdomiais nuotykiniais – fantastiniais siužetais. Pats parašiau “Mes - ne dievai” keturių dalių fantastinę  istoriją, kuri šių dienų akimis atrodo sausas ir itin taisytinas rašinys, tačiau įdomus savo naujomis idėjomis bei turiniu, bet ne kalba ir stilistika. Pagal šį rašinį vėliau mėginta sukurti muziką. Kitas baigtas literatūrinis  bandymas – kosminė robinzonada – “Ma  Ki Neto žemė”. Anksčiau rašiau paslaptingą kosminės fantastikos istoriją “Pietų Drenoblyje” apie paslaptingus humanoidus žemiečių bazėje - bene pirmą siaubo fantastikos bandymą savo kūryboje.
Tais laikais itin “svaigome” dėl “Zenito” serijos ir lietuvių autorių fantastinių knygų, sukūrėme milžiniškų fantastlapių  (Petras  nubraižė (šiek tiek prie jo sumanymo prisidėjau ir pats) vieną įspūdingo dydžio  kartografinės fantastikos darbą, kelis nedidelius fentezi stiliaus išgalvotų kraštų žemėlapius, o pats kūriau savo “Superfantastlapį – Didijį Maradlapį”, nes požiūris į šią alternatyvią fantastiką jau buvo šiek tiek pasikeitęs teigiama, optimistine linkme. Rašiau vėlesniais laikais užbaigtą “Gua Valeinarį”, kuris buvo publikuotas Pakruojiečių fantastų “Varūnoje”, 1994 m.). Bendrai kūrėme vieną fantastinį žemėlapį, populiariai vadintą “Sopotamo - Minigalo antigeležinkelininkų karai”. Prie mūsų kompanijos netrukus prisidėjo mano sesuo Žaneta. Ji pamėgino ir pati rašyti. Tie pirmieji jos apsakymukai buvo dažniausiai neišbaigti. Vėlesniais laikais ji mokėsi kartografinės fantastikos.
Dar galima trumpai paminėti apie įvairius  “mokslus”, kuriais užsiėmėm tais mokykliniais laikais. Su Petru, o vėliau ir su Žaneta rimtai užsiimdavome papildomu mokymusi. Dažniausiai mokyti tekdavo man. Tarp mokomų dalykų būta net fantastikos pagrindų, kartografinės fantastikos, fantastinių kalbų  mokslo, kūrybos pagrindų. Su Petru buvome prikūrę įvairiausių išgalvotų dalykų, kurie dabar kelia tik šypseną. Žinomiausia ir labiausiai ištobulinta – vadinamoji fongo kalba O šiaip daugelis tų dalykų buvo dėstomi pakankamai mėgėjiškai ir nesistemingai. Gal dėlto tos pamokos neužsitęsdavo ilgai, o kursą dažnai tekdavo nutraukti.
Vienas iš svarbesnių tų laikų įvykių – laida moksleiviams per respublikinį radiją. Pamenu, kad prieš kurį laiką buvau ten siuntęs  laišką, klausdamas  redakcijos ar fantastinė literatūra  yra tik vaikų ir paauglių skaitalas, ar ja yra normalu domėtis? Mano nustebimui  į viešai perskaityto laiško klausimus atsakė rašytojas fantastas Banguolis Balaševičius, vienareikšmiškai teigdamas, kad fantastika gali domėtis ir užsiiminėti bet kas, kas neabejingas  fantastikai, tai nėra gėda...
Turėdami tokį patirties ir veiklos istorijos kraitį, netrukus turėjome įžengti į 1989 metus. P. Jankauskas rašė įdomius fantastinius rašinius, aš – apsakymą “Dienos ir naktys Oldaraboje”, kurį vėliau siunčiau į “Visatos ir žmogaus” konkursą, Vilniun.
Kartu su bičiuliu prieš pat metų pabaigą ėmėmės bendro projekto – fantastinės apysakos “Žmogus  gamtos tvarinys”. Parašę pirmą kūrinio dalį, pamenu, buvome susipykę. Ir visai dėl nieko – bendrai rašydami dažnai nesutardavome dėl sakinių struktūros, kai kurių išsireiškimų, žodžių, nors dėl siužeto vingių visai nekilo problemų. Kartą apsižodžiavom, todėl finale rašinys taip ir liko nepabaigtas, nors tas bandymas liko bene geriausias per visą panašių eksperimentų istoriją.
Rašyti bendrą kūrinį, jau minėjau, buvo ne retas reiškinys mūsų vadinamosios kūrybos istorijoje. Tokių sumanymų būta kasmet, nuo pat 1986 metų pavasario. Kai kurie projektai buvo vystomi kaip kartografinės fantastikos ir fantastinės prozos sumanymai, tačiau iki pat 1989 m. nė vienas užmojis taip ir nebuvo “pritemtas” iki galo, kaip ir žymusis romanas “Amžinasis variklis”, kuriuo, nors ir nebaigtu, kažkodėl labai žavėjomės. Tai turėjo būti  romantikos ir nuotykių persmelktas fantastinis kūrinys, kurio veiksmas vyktų 21 amžiaus pradžios Viešvėnuose. Rašinio personažai - ateities paaugliai ir net mes du...

Bus dar