Dar jaunas būdamas paklydai,
ieškojai nuosavos erdvės,
žiūrėjai sklendžiant paukščiams
į dangų įžvalgiai.
Nekviestas atėjai, kur nieks nelaukia,
bet džiuginai akių šviesa,
tuštybė tave traukė
ir į bedugnę eit.
Nukritę lapai rudeniniai
tau nuotaikos nesugadino,
tik šaltas vėjas
plaukus palytėjo.
Nebeverkei, kai to tikrai reikėjo,
o slėpdavais po geležine kauke,
drebėti kojoms nereikėjo,
kai baimę paskelbei sau priešu.