- Mačiau Sofi Loren. Graži. Įstabi moteris. Ji tik pasisveikino, kelias valandas šypsojosi, o aš lydžiausi it sviestas prieš kaitrią saulę. Lyg vaikiūkštis grąžiau rankas visas tas minutes ir skaičiavau besibaimindamas, neduokdie - niekada nepasibaigtų. Aš ją mačiau, supranti, mačiau, galėjau stebėti kiekvieną jos judesį, klubų lingavimą beeinant, tokį migdantį iki pražūtingo atsipalaidavimo. Šilkiniai plaukai, žaismingai paslėpti už baltabriaunės skrybėlės nevalingai žaidė su vėju, vėliau krito ant lovos, ir aš visa tai mačiau. Ji man leido stebėti, kaip ji mylisi, aimanuoja, kol palaimingas orgazmas nupiešė jos lūpose drebančių, duslių šypsnių mozaikas...
- Nusišneki. Kiekvieną dieną tu vis matai kokią įžymią gražuolę, menininką, atsibodo klausytis paistalų...
- Bet aš tikrai mačiau. Ir niekas netiki. Tu nepatikėsi...? Pati nematei...?
- Laikykis nuo manęs atokiau, pusproti.
- Palauk...- sekiau įkandin grupiokės raudonus batelius, nukaukšinčius link Soboro.
Šleivioju tarp rudeninių lapų per vaiskią alėją ir negaliu nurimti. Manimi vėl nepatikėjo.
Nudriskęs troleibusas nubraukė rasą nuo užsimiegojusių elektros laidų, sukibirkščiavo, dingo. Į jį nespėjau.
Rytinė stotelė kvepia sezamo sėklomis. Tarpuvartės pašonėje įsikūrusi konditerijos parduotuvėlė visuomet pripildo Rotušės skverus neįtikinamiausiais kvapais.
- Čia dvokia. Negali pacanai į tualetus sulakstyti, šlapinasi pakampėse, vemia - išgirstu praeivio žodžiuose piktas gaidas.
- Netiesa. Ei, juk netiesa! O kaip sezamas? Neužuodi? Tikrai neužuodžiat? Et...
Pajudu link upės. Mėgstu stebėti rausvapilves menkes, gyvenančias mirusio miesto gyvame vandenyje. Jos juokiasi man, rodo ikruotus pilvus, o aš su nekantrumu joms žadu derlingus pavasarius, tik reikia palaukti. Pilkas vanduo verpetuoja, nusineša nebylius garsus ir nuskandina dumblėtoje Nemuno gelmėje.
- Su kuo šnekiesi?
- Su motinėlėmis. Matai aną?
- Matau. Man toji vakar pasakė, jog čia lankaisi. - bedienojančiame dangaus vėsume girdėjau guvų merginos balsą.
Pavaišinau ją sezaminėmis bandelėmis. Pašnekėjome apie itin vykusį Sofi Loren filmą, matytą vakar pavakariais. Žiūrėjome į raudonas etiketes, plaukiančias pasroviui, ir blyškiai juokėmės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-09-19 21:58:40
Paslaptingieji Likimo vingiai...
Jaučiasi vienišo žmogaus fantazijos, besipinančios su realybe.
Įtaigūs sakiniai, bet norėtųsi įtikinamesnės pabaigos.
link Soboro ------ Soboro link