Rudens melancholija
Į mano vienatvę
Braunasi tyliai:
Gula ant žemės
Lapai apmirę,
Atsisveikina paukščiai,
Kapoja voratinklius
Ašmenys šalto lietaus…
Skverbias pro plyšį
Naktinio žibinto spindėjimas,
Tarp nuorūkų dūsta
Žvakės virpėjimas,
Ant lūpų ištirpsta
Raudonas vynuogių lašas -
Taurėj paskęsta žodžiai:
Kalbėti nenoriu,
Akimirką tamsią
Tylėti noriu…
Verkia be žodžių pavargus širdis -
Liūdną jos dainą nusineš šiaurys…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-09-19 19:46:08
jausmingas kūrinukas, na man ir atrodo kad paskutiniu dviejų eilučių nereikėtu, šitaip paliktumėt truputi daugiau laisvės skaitytojo fantazijai. O šiaip pritariu Barabui neblogai pavykęs darbas .
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-09-19 16:27:48
Pabaigos dviejų eilučių nereikėjo. dabar tarsi dvi pabaigos. O šiaip neblogai:)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-09-19 14:54:27
Pasiimti negaliu-gaila-...archyvuotas
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-09-19 14:52:45
Patiko;Pasiimu.AČIŪ
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-09-19 14:49:57
Šaltoka rudens melancholija... :)
Anonimas
Sukurta: 2007-09-19 12:43:07
melancholija. išties.
pirmas ir antras gan kategoriškai skirtingi, tad
gal kip tik reiktų jos atskirti visai?