Vienumoj pro mažą aprasojusį langelį
vos pagauna spindulį akys primerktos,
pasmerkti klūpoti ir dulkėmis misti,
ir kartoninius laivelius išlankstyti,
jie jau pilną kambarį jų turi,
jau ir sapnuose jie gyvena
taip, kaip negyvena čia.

Veidrodis uždengtas skarmalu raudonu,
nebenori jis matyti tų veidų, suglebusių
ir raukšlėm išraizgytų,
panagės kaip juodo varno plunksnos,
ašaros, kai verkia, nebetyros
šiurkštu prisiliesti,
net žiurkės čia nebegyvena,
išsinešdinusios.
Voratinkliai plaukus lyg
skaros dengia,
apspangę medžiai šakomis barbena
į duris grotų, draugijoje nebesibeldžia,
niekas čia nenori būti svečias.