Sustiręs šuo kieme už lango.
Ruduo paseno jau per šitiek metų...
Įprato senis patylėti,
Kaip krenta lapas, kad girdėtum,
Kaip skamba prisiliečianti prie jo tyla.

Žibintai jo nebeapšviečia,
Ir plazda širdys, sukas skėčiai,
Sušalę kojos šaukia gripą,
Mėnuo aukštyn į stulpą lipa.

Ištįsęs veidas, troleibusas,
Suvirpa sausos tavo lūpos.
Tu pūsteli šaltesnį vėją, –
Girdi? Tyla... Ji suskambėjo.