Jis – tik mažas plaukuotas vikšras, kuris gyvena kitoje karklo lapo pusėje. Kitaip negu kiti, jis neišvaizdus, plaukai reti, neturi didelio raityto pilvelio, o ir spalva viso labo ruda. Gal todėl mažasis vikšras tapo genties pajuokos objektu. Jo bendraamžiai raitydavo savo dailius raitytus pilvelius prieš giminės kirmėlaites. Patogiai įsitaisę ant žalių karklų lapų, jie maivydavosi, o mažosios kirmėlaitės aikčiodavo iš nuostabos. Kiekvienas stengėsi išriesti kuo vingriau plaukuotą savo kūną, kuo aukščiau išsitiesti į saulę. Visas genties jaunimas linksmai nusiteikęs ryte rydavo sultingus karklo lapus. Tik mažojo savo gentainio į draugus nepriimdavo. Dar anksčiau, kai buvo mažesnis, jis nedrąsiai priartėdavo prie giminių būrio ir tyliai klausydavo jų šnekų. Tuomet į  jį niekas nekreipdavo dėmesio, bet vėliau prasidėjo patyčios. Visi pašiepdavo jo nevikrumą, su klegesiu skaičiuodavo rudus retus plaukus ir juokais springdavo iš jo kūno stabarumo. Ilgainiui jis tapo pačiu didžiausiu pajuokos objektu. Negalėdamas pakęsti gentainių pašaipos, jis išsikraustė į kitą medžio lapo pusę.
  Čia jis gyveno savo gyvenimą, vienas tyliai maitinosi prasčiausiais lapais ir kentė vienatvę. Vienatvėje jis stebėjo pasaulį- didelį, nepasiekiamą ir baikštų. Anąkart jo medžio šaką pakėlė žmogaus vaikas ir  su pasibjaurėjimu suraukė dailią riestą nosį. Paskui su didele jėga šaukdamas ėmė purtyti jo žalią lapą. Laimei, jį kažkas pašaukė ir vaikis paliko jį ramybėje. Mažas vikšriukas pirmą kartą atsidūrė visai arti mirties. Paskui jis girdėjo genties juokus, kad net žmonių kūdikis pasibaisėjo juo. Mažos kirmėlytės linksmai krizendavo vos tik pamačiusios jo pusplikę galvą. Tada vikšriukas lįsdavo atgal į kita lapo pusę ir tyliai verkdavo.
   Kartą šitaip apraudodamas savo lemtį, jis pamatė laukų drugelį. Jis skraidė nuo gėlės iki gėles. Nuo lapo iki lapo. Plačiai išskleidęs dailius margus sparnus, linksmai žaidė saulės spinduliuose. Vikšriukas net išsižiojęs stebėjo nuostabųjį grožį. Akimis stebėjo ir gaudė kiekvieną jo sparnų mostą, kiekvieną spalvų žaismą saulės šviesoje. Paskui atskrido dar daugiau drugelių ir žemai plytinti pieva tapo gyva  nuo jų gausos. Mažylis užmigęs sapnuodavo kaip jis pavirsta drugeliu ir jo visi gentainiai jam pavydi. Sapnuodavo jų visų iš nuostabos pravertas burnas ir susižavėjimo aikčiojimus.
   Vienąkart buvo genties susirinkimas, kuriame turėjo dalyvauti visi genties gyventojai. Vikšriukas jų nemėgo, nes visada tapdavo jų pašaipos objektu, visada ant jo išliedavo savo pyktį ir nepasitenkinimą. Tačiau dalyvauti jis privalėjo. Gentainiai sprendė genties problemas, skirstėsi valdžią ir linksmai krizendavo vos tik pažvelgę į mažąjį atsiskyrėlį. Galiausiai del kažko susipešė ir eilinį kartą apšaukė vikšriuką ir garsiai rėkaudami liepė jam nykti iš jų akių ir daugiau niekada nepasirodyti. Mažyliui teko išklausyti ne tik pažeminimų, bet nebūtų dalykų ir kaltinimų. Jis liko kaltas, kad atlėkęs sparnuotis sulesė daug gentainių, bet kažkodėl ne jį. Jis kaltas, kad kilus vėtrai dalis giminės neišsilaikė ir nukrito žemyn. Ir iš viso jis kaltas, kad gimė toks bjaurus. Mažylis lėtai grįžo į savo lapo pusę ir suprato, kad daugiau jau niekada negalės grįžti pas savuosius. Iš vienatvės ir skausmo jis rietėsi į kamuoliuką ir vijo sau kokono namus. Jam atrodė, kad kokonas jį uždusins, kad jis taps jo amžinu kapu. Vikšriukas suprato, kad laikas atėjo, kad daugiau patyčių ir pajuokų neiškęs. Susisukęs į kokoną, jis sapnavo margaspalvius drugelius, skrydį virš žydinčios pievos ir daugybę kvepiančių žiedų.
  Vikšriukas sapnuodamas pajuto, kad kokonas pasidarė per ankštas. Jis su siaubu jautė kaip jo užuovėja skyla. Mažylis bijojo net kvėpuoti ir vis prašė mintyse, kad tik kokonas neplyštų. Jis nenorėjo grįžti ten kur buvo nemylimas, jautėsi vienišas ir bijojo prarasti savo jaukius namus, kur jo niekas neužgauliojo. Tačiau kokonas skilo be gailesčio. Vikšriukas nusprendė, kad daugiau negrįš į gentį, o leis sau kristi žemyn, kur laukia nežinomybė. Geriau jau tegu jį sules skraiduoliai, bet į gentį jam jau nelemta grįžti.  
   Vikšriukas pajuto kaip kokonas trūko ir jis krenta žemyn. Bet kas tai? Negali būti- jis turi sparnus-didelius, spalvotus. Jis- drugelis. Mažylis svaigdamas iš laimės nuplasnojo per pievą, virš gėlių ir virš jam svetimu tapusiu karklo krūmu. Dabar jis jau girdėjo jo gentainių aikčiojimus apie jo grožį ir žavesį. Tačiau jam tai visai nerūpėjo, jis nulėkė ten, kur švietė saulė, žydėjo gėlės ir jį priėmė nauja šeima.
   Ir tik po kurio laiko gentis pasigedo mažojo vikšriuko ir nusprentė jį aplankyti. Tačiau jo lapo kitoje pusėje rado tik skilusį baltą kokoną.