Iš suaižėjusių skliautų,
laike trupančių sienų
smelkias ramybė.
Senoje praustuvėje išdžiūvo
paskutinis vandens lašas.
Žibintų ir saulučių pavidaluos
įsirėžė atgailoje sustingusios
dešimtmečių nuodėmės.
Sielom apgirtusios knygos
klojasi dulkių voratinkliais.
Triukšmo išvargintas buvimas
nusimeta suplyšusį abitą
ir patvinsta sūriais lašais.
Vėtra
2007-09-17 10:02:30
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2009-06-02 11:30:48
geras kūrinys, atskleidžiantis esmę
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2007-11-27 14:56:08
panašu,kad po apsilankymo
Tėvo ST. celėje rašei...
Taikliai.
Anonimas
Sukurta: 2007-09-17 23:07:33
skaitant nuotaika sunksta, esmė gilėje,
turinys prasmingėja ir stiprėja.
šaunu;)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-09-17 19:50:48
Gražiai nuslysta į gilumą.
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-09-17 19:40:59
nelengvas... ir pasakantis.
reikia tikėtis, kad praustuvė prisipildys sūriems lašams nuplauti...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-09-17 15:14:24
Slegiantis sunkumas... nuo tos tamsiosios pusės.
Daug svariai pasakyta kiekviename.
Išraiškingai. Aiškus vaizdas, atmosfera...nuotaikos.
"Sielom apgirtusios knygos"...įdomiai