- Ji mane nužudė. Nužudė savo žodžiais. Maniau, kad esu stipri. Nė velnio.

< Nori, papasakosiu istoriją apie mažą mergaitę?
Gyveno kartą maža mergaitė. Ji buvo kitokia. Ji taip labai skyrėsi  nuo kitų kiemo vaikų, jog sykį vienas berniukas ją net apsiusiujo. Tikriausiai bandė panaikinti kitokį kvapą.

Mergaitė turėjo mamytę. Jos mamytė mylėjo butelį, o mažylė mylėjo ją. Likimo ironija, arba  Gyvenimas Margytės gatvėje.

Kai ta maža, apsiusiota mergaitė paaugo, ją išprievartavo penki vyrai. Po to jai buvo baisu. Gal baisu buvo tapti moterimi? Bet juk tai – natūralu. Kaip ir tai, jog mamytė ligi pat savo mirties dienos to nesužinojo. Tikriausiai, paprasčiausia užkimšti burną moteriai, ją išžaginant.>

- Kodėl ji mane skaudina? Aš per silpna klausytis jos žodžių. Per maža. Per jauna. Aš niekam tikusi, paviršutiniška asmenybė, leidžianti smilkti cigaretei tarp pirštų. Aš... aš negalvoju apie ją.

< Vėliau ją prievartavo tik ketverius metus. Ir tik vienas vyras. Netgi vyras, su kuriuo ji buvo sujungta šventais santuokos saitais. Tapusi nėščia, ji nesidžiaugė. Mūsų mergaitė jau nebeturėjo jausmų. Ji egzistavo. Pagimdė. Tačiau nemokėjo tuo vaiku rūpintis. Ar kiekvienoje yra motinystės instinktas? Ar kiekviena pamilsta tą gniutulą, atsiradusį čia iš jos įsčių? Dabar jau suaugusios devyniolikmetės moters mama ir toliau gėrė. Tačiau vaiku sugebėdavo sugebėdavo rūpintis. Vaiko motina diena iš dienos gulėdavo leisgyvė ant grindų, apimta apatijos. >

- Neskaudink manęs, mieloji, nutilk... Nutilk... Kodėl turiu žiūrėti į tavo žalias akis ir suprasti, jog krenti man iš rankų. Mano kūnas per silpnas. Dvasia taip pat.

< Gyvenimas tęsėsi. Po metų ji sutiko Jį – savo didžiąją gyvenimo meulę. Ir būtų jų meilės istorija sužavėjusi Lietuvą, pasaulį ir visą bulvarinę spaudą, jei tik... Jei tik praėjus metams Jis nebūtų nusprendęs, jog ši žemė pernelyg purvina Jo sielai. Ir paliko savo kūną tysoti ant mergaitės rankų.

Mamytė nebegėrė, vaikelis augo, universitetas baigtas. Ji merdėjo. >

- Aš turiu pasirinkimą. Juk visada būna pasirinkimas..? aš galiu pabėgti nuo jos balso į pasaulio pakraštį, galiu pakilti ir išeiti, galiu nebegirdėti jos žodžių taip stipriai smingančių man į krūtinę... Galiu pagaliau pabūti su savimi, arba... Arba pasilikti su ja. Su beprotyste. Ir pati tapti beprote. Jos akys skaito mano mintis. Ir aš pasilieku.

< Ją, merdinčią ant altoriaus, apvytomis rožančiumi rankomis, surado vyras. Šaltas, bejausmis, lediniu žvilgsniu. Stebint jį nueinant su mergina ant rankų, tylą sujaukė garsas. Nuriedančio viskio butelio garsas.

Gyvenimas yra gražus. Svajingas, puošnus, romantiškas. Gyvenimas su žmogumi, kurį pamilai pirmąkart atvėrusi akis. Tokios mintys skraidė mūsų mergaitės galvoje. Ir ji buvo laiminga. Taip, ji turėjo viską – vyrą, vaiką ir sveiką mamą. Ji išmoko mylėti savo gniutulėlį, dabar nebegalėjo be jo praleisti nė dienos. Jai nerūpėjo tie išbraukti vakarai iš kalendoriaus lapelio, kurių neprisimindavo, kadangi kartais per daug išgerdavo viskio. Dviese. Ji kartais nuvažiuodavo aplankyti savo mamytės, o kai tai įvykdavo, visos kaimynės išbėgdavo į gatvę ir čiauškėdavo su ja kaip pulkas vištų. Kadangi mūsų mergytė savo gyvenimą paskyrė Dievui.>

Ta šypsena. Aštri it peilio ašmenys. Peilio, kurį suvaro tau širdį. Ji mane prikalė prie žemės. Negaliu pabėgti. Mano veido išraiška išliko abejinga. Dar kažką galiu.

< Ir tada ratas apsisuko. Ji turėjo vyrą, su kuriuo taip nusigerdavo, jog kitą dieną negalėdavo nueiti į darbą. Aiškinti Jėzaus Kristaus kančių. Jos mama mirė. Mirtis buvo ilga ir skausminga. Truko daugiau nei dvejus metus. Svorio kritimas, plauku slinkimas, užgriuvęs vamzdis, širdies insultas ir daug kitų velnio veidų. Agonijos minutę išrėkusi: „Nekenčiu jūsų!“, ji paliko šį pasaulį nusvirusia beplaike galva ant pagalvės.

Žinai, aš pažįstu tą mergaitę. Visai neseniai su ja kalbėjausi. Berods ji nori mirti. Bet juk tai pateisinama, taip? Jos gyvenimas buvo pakankamai sunkus... tiesa... >

Priešais mane sėdinti moteris pradeda verkti. Noriu jai trenkti, kad užsičiauptų.

< Noriu mirti... Man per daug sunku. Mieloji, aš.... >

Nebenoriu jos klausytis. Atsistoju ir išeinu.

--ji nusižudys aš būsiu kalta neišklausiau nepadėjau jos vaikas jėzau jos vaikas aš per jauna aš negaliu padėti aš nebenoriu jai padėti man atsibodo aš turiu savo bėdų o jei ji mirs kalta jos vaikas—

Pašoku nuo sofos išpilta šalto prakaito. Buvau užmigusi. Mano sapne buvo ji. Lekiu jos namų link. Bėgdama laiptais į viršų, pradedu verkti. Išlaužiu jos aukšto duris, kadangi nebeprisimenu kodo. Puolu prie kambario durų. Skambinu į duris. Niekas neatidaro. „Ji jau paliko mane“, šauna į galvą. Renku greitosios pagalbos telefono numerį. „Operatorė klauso...“ pasigirsta ragelyje, kai prisimenu kur ji laiko atsarginį raktą. Drebančia ranka atrakinusi duris, įsiveržiu į kambarį...

Randu ją sėdinčią lovos. Rankose sublizga skustuvas. „Atleisk...“, ištaria ji.

Kraujas pasiėkė mano batus. Ką gi, aš stengiausi.

Viskas praeina. Praeis ir tai. (Seneka)