Už lango blizgėjo blyški mėnulio delčios šviesa. Moterį pažadino nakties tyla už lango ir iki kaulų skverbianti vėsa. Ji pakėlė galvą ir įsiklausė į nakties tylą. Paskui žvilgtelėjo į greta miegantį vyrą ir pyktelėjo- o tam ko čia reikia. Moters galvoje knibždėte knibždėjo tūkstančiai minčių, kurios kiekvieną pirmą mėnulio delčios naktį ją prikeldavo ir versdavo kentėti. Tąsyk kūnas būdavo bejausmis, akys pilnos skausmo ir ašarų, o širdis tuščia lyg ką tik išgerta stiklinė vandens.
Ir dabar ji gulėjo plačiai atmerktomis akimis ir stebeilijosi į šešėlius , kurie žaidė ant ką tik perdažytų baltų , dar dažais kvepiančių,lubų. Ji prisišliejo prie sienos, kad tik nejaustų vyro kūno, kad tik toliau nuo jo. Šiandien ji pyko ant jo už viską pasaulyje labiausiai, ji jo dabar nekentė ir troško , kad šiandien jo čia nebūtų. Prieš akis kilo praeities niūrūs vaizdai.
Moteris lyg šiandien mato savo vyrą, kuris apglėbęs jaunutę mergaičiukę, bučiuoja ją, švelniai glosto jai ilgus plaukus, paskui sėda į judviejų automobilį ir nurūksta net nepastebėjęs savo iš nuostabos ir širdgėlos išsižiojusios žmonos. O ji, vargšė, lieka stovėti su dviem ryšuliais prekių. Paskui, kaip per sapną, linguoja kelis kilometrus namo. Ir tik namuose suvokia, kad tai ne sapnas, kad tai ne filmo siužetas sumirgėjęs prieš akis. Tąsyk ji prasėdėjo iki vakaro nieko negirdėdama ir nematydama. Kai į langus pradėjo belstis mėnulio delčios pirmoji nakties vėsa, ji suprato- jis negryš. Negryš kaip ir daugelį kitų naktų, pareis gal tik kitą vakarą ir atsainiai guosis, kaip sunku darbe, koks jis pavargęs, koks jis nelaimingas, kaip jam nesiseka.
Jis gryžo ankstyvą sekantį rytą ir rado tebesėdinčią žmoną ant tos pačios kėdės, kur vakar ji sudribo ir bejausmė prasėdėjo visą naktį. Lyg per miglą pajautė jo šaltą bučinį ant iki skausmo nukramtytų lūpų, girdėjo jo tolimus žingsnius ir iš tolių aidintį balsą. Jis nervingai varstė spintelių duris ir ,priekaištais apipylęs žmoną, staiga nutilo. Atsisėdo priešais , atsiduso ir viską supratęs pakilęs išėjo. Lyg iš letargo miego moterį pažadino jos kūdikio balsas- ji turinti gyventi toliau , ji privalo gyventi, ji turi įrodyti, kad gali gyventi toliau. Save ramino, kad viskas bus gerai, ji ne viena- ji turi vaiką, ji turi tėvus- jie jai padės. Tik vėliau atsipeikėjusi, ji nerado daug užgyventų daiktų: nerado savo auksinių, vyro dovanotų papuošalų, nerado kelių metų santaupų, net iš piniginės buvo išimti visi smulkūs litai. Prieš save pažėrus devynias dešimtis smulkių popierinių popiergalių, ji suvokė į kokią keblį padėtį pateko. Be darbo, be lito kišenėje, su mažu vaiku ant rankų,  ji liko viena. Tačiau ji stipri, ji išgyvens, o jis vieną dieną paršliauš namo.  Ji neleis žmonėms savęs gailėtis, ji neverks, ji juoksis, nes gyvenimas gražus.
Moteris šypsojosi, net ir tada, kai ašaros bėgo skruostais. Ji juokėsi lyjant lietui ir už lango siaučiant vėjui. Ji ėjo per žemę aukštai iškėlus galvą, nes ji stipri. Akies krašteliu ji stebėjo savo vyro gyvenimą, gaudė kievieną žinią ir gandą apie jį , o vakarais parklupusi meldė dangaus kantrybės. Jis gryžo lyg permuštas šuo: suvargęs, beturtis, be to jam būdingo žavesio. Tąsyk ji stovėjo išdidi, laisva ir nugalėtoja, bet niekas nematė ir nesuprato kas dėjosi jos širdį. Tuomet vykusią jausmų kovą , ji amžiams paslėpė nuo žmonių akių, nusuko savo veidą nuo visų, uždarė duris į savo širdies gelmes.
Atrodo viskas praeity, atrodo viską pamiršo.  Tai kodėl kiekviena mėnulio delčios pirma naktis ją pakelia iš miego? Kodėl tos nakties tyla jai skamba lyg bažnyčios varpai? Ir kodėl ji tąnakt nekenčio savo vyro? Kodėl tą naktį jos širdis pasrūva krauju, kūną apima stigmų skausmas, o ji pati jaučiasi sau bjauria votimi?
Moteris sunkiai atsidūsta. Vyras neramiai sudejuoja per sapnus. Nakties tylą perskrodžia vėjo gūsis. Jis per miegus ją apkabina ir prisispaudžia artyn. Ji jaučia jo kūną, jo kvapą ir sunkų alsavimą. Miegas pradeda libdyti jai nuvargusias akis. Ji ramiai susirango jo glėbyje ir užmiega ramiu kūdikio miegu.
Baigta. Šios nakties košmaras baigtas. Ryte vėl bus viskas gerai. Ji atsibus laiminga vyro glėbyje, laiminga gers jo paruoštą kavą ir su ilgesiu lauks gryžtančio iš darbo. Kaip visada, ji laiminga