Giria mane visada traukė. Stoviu jos vidury, traukiu į save godžiai pušų ir eglių aromatą, o galva svaigsta, prisigėrusi girios kvapų. Man gera. Man ramu. Čia aš žinau kiekvieną takelį, kiekvieną vėjo išverstą kerplėšą, kiekvieną daubą ir kalnelį. Aš lyg medis šaknimis įaugusi į šią žemę. Medžio šaknys- mano šaknys. Šaknimis aš semiu iš žemės syvus, kurie maitina alkaną mano sielą.
Akimis apibėgu akiračio vaizdus- jie man brangūs ir mieli.
Čia – raistas. Raistas, kuris apgaubtas legendų ir paslapčių. Jo aš visuomet vengdavau, visada bijojau. Raistas visada atrodė baugus ir vaiduokliškas. Nuo pat vaikystės mane lydėjo siaubūniški pasakojimai apie raiste laumių paklaidintus žmones. Senolė sakydavo ,kad ir dabar jų sielos neranda ramybės. Senų medžių girgždėjimas- tai paklydusių sielų šauksmas nebūty. Tačiau raistas mane ir traukė. Traukė savo paslaptim, baugčiu nesupratimu. Ypač traukė jo augalas: gailė. Močiutė sakydavo, kad gailės- tai visada budančios ir savo aukų belaukiančios raisto laumės. Pauostysi jos svaiginančio kvapo ir apsisuks galva- kelio nelemta atrasti į namus.
Už raisto yra ypatinga vieta, tai- mažytis kalnelis su keliais kryžiais. Sako, tai – miško brolių kapai. Kiekvieną gegužę čia priguža žmonių, kurie su sopuliu prisimena tas tragiškas dienas. Tada giria persismelkia giesmių ir maldų. Tuomet net girios paukščiai nejaukiai  nutyla. Ir vėjas   nutyla, ir žvėrys susigūžia savo guoliuose:šita ramybe atiduoda žmonių giminei pagarbą. Aplink mano namus tokie kryžiai, kurie amžiams paženglino Lietuvos tautą, net trys. Kiekvieną kartą eidama nejučia sustoji, akimirkai suklūsti-tai mano praeitis, mano šaknų pradžia. Močiutė viską žinojo, viską ištvėrė ir pergyveno, bet niekada nieko mums nesakė. Tik paklausta pasakydavo, kad esanti sena, priekurtė ir nieko neprisimena.
Užtad savo jaunystės vaikinus prisimindavo puikiai. Atminty atgydavo jų paveikslai, jų kalbos ir charakterio keistenybės. Senolė su žiburiu akyse pasakodavo apie savo vaikystę, apie gyvulių ganiavą, su dideliu jauduliu prisimindavo ir pirmąsias savo lėles iš lininių pakulų, jų loveles iš beržinės tošies ir pirmąjį bučinį. Man dar visai mažutei ji papasakodavo ir mano mamos vaikystę, jos draugus ir gyvenimiškas paslaptis.
Giria man buvo visada geriausias draugas ir ramybės uostas. Čia tarp medžių šešėlių aš atrasdavau tuos, kurie jau išėjo Anapilin. Mintyse aš sutikdavau kaimynus, kurių jau daug metų akys neregėjo ir daugiau jau niekad neregės. Štai ten ant kalnelio atsisėdusi ilsisi mano krikštamotė. Tolumoje aš regiu jos baltą skarelę, matau kaip pavargusia ranka ji nusišluosto prakaitą nuo veido. Šalia prisėda močiutė ir jos suglaudusios galvas kažką linksmai aptarinėja. Tas vaizdas ilgam įstrigo man į širdį.
Na štai, mano kelionė po girią jau baigta. Pasilenkusi paimu paskutinį storakotį baravyką- kraitelė pilna rudeninių grybų .Pakeliu galvą- virš manęs liūdnai sugirgsi gervių pulkas:jos išskrenda ieškoti šilumos. Ilgesingu žvilgsniu jos stebi rudenėjančią žemę. Ant manęs pabiro iš debesų lopšio pabėgę pavieniai lietaus lašai. Laikas namo. Atsigręžusi vis ieškau kažko, ko šiandien dar nesutikau. Nerandu. Dabar suprantu ko einu į girią- čia gyvena mano išbarstyti prisiminimai. Juos surinkus lyg žemčiūgus , suversiu savo gyvenimo rožinį. Ir kas galės paneikti, kad mylimas ir brangus žmogus visada šalia. Jo nepakeičia laikas, jo neatima mirtis ir neatskiria pasaulio kraštai. Mano brangiausias žmogus tas, kuris visada stovi prieš mane: mano akyse, mano atminty, mano širdyje...